* * *
Stūgaujantis vėjas vis išlėkdavo iš už miško ir gainiojo po kiemą užsilikusius parudavusius lapus, brukdamas juos prie aplūžusios tvoros. Ore tvyrojo sodrus rudens kvapas.
Namo durys atsivėrė ir išėjo Levutė, nešina ėdalu paršui. Ėjo per kiemą pasiramsčiuodama lazdele, kol pasiekė tvartą. Apžvelgė seną, vis labiau apleidžiamą sodą ir trūnyti pradėjusius avilius. Atsigręžusi pamatė pro duris išeinantį savo dieduką Joną, kuris iš malkinės pasiėmė kelis šakaliukus ir grįžo trobon. Apžvelgė laukus, kur kadaise gyveno žmonės, su kuriais kartu linksminosi ir kartu liūdėjo.
Tik viena sodybėlė belikusi... Vieni nusipirko butus mieste arba išvyko pas vaikus gyventi, kitus priglaudė žemelė. Sunku gyventi seniems ir ligotiems tolimame vienkiemyje. Viena sau pagalvojo: ar ne laikas viską parduoti ir važiuoti į miestą gyventi. Pasitarę abu taip ir padarė. Sūnus, sugrįžęs iš Anglijos, paskerdė paršioką, pardavė sodybėlę su žemės lopinėliu ir nupirko butą mieste. Atsibučiavo Jonas su savo bitynu, apglostė paties darytus avilius. Atsisveikino su kaimynu ir savo buvusia sodyba, susidėjo lašinių paltis, medaus puodynėlę, pasiėmė katinėlį Rainį ir su visa manta išvažiavo į miestelį.
Dar ilgai riedėjo išsiskyrimo su gimtine ašaros. Vėjas ant nuogų medžių šakų jiems grojo atsisveikinimo melodiją. Užsilikęs vienas klevo lapelis mojavo jiems ilgai, ilgai....
„Kažin ar greitai pavyks mieste priprasti?“ – mąstė Levutė.
Lyg atspėdamas jos mintis seniokas Jonas pratarė:
– Pokarį iškentėm, kolchozus pergyvenom, tai gyvenimas mieste bus tik baikos...
Nuvykę atidžiai apžiūrėjo naująjį butą, apčiupinėjo baldus, o katinėlis apėjo visus kampus. Netikėtai kažkas pasibeldė į duris. Atidarė Jonas, o už jų bestovinti pusamžė moteris su prijuoste.
– Aš būsiu jūsų kaimynė Alė iš priešais esančio buto. Apie visus viską žinau ir jei prireiks žinių apie kurį kaimyną – kreipkitės į mane, viską papasakosiu, – tarškėjo ji. – O kada švęsime įkurtuves?
– Dar nežinome, pagalvosime, – išlemeno sutrikęs seniokas ir uždarė duris.
– Kaip kaime... Ar prisimeni Onytę, kuri viską apie visus žinojo, tik apie save nieko, – prabilo Levutė.
– Taiiip, matė net blusos grieką, – pratęstai subambėjo Jonas.
Po geros valandos pasigirdo durų skambutis. Senolė net krūptelėjo – nepratus prie tokių garsų.
Senukas pravėrė duris, o ten du pasišiaušę berniokai su gitara stovi.
– Sveiki, seniokai. Gal norite pasiklausyti šiuolaikinės muzikos? Bus linksmiau senti, – drąsiai poškino stambesnysis.
– Susitariam dėl kainos – už pusvalandį penkiasdešimt eurų imam, – akis išvertęs pareiškė.
– Dėkui, nereikia, turim radiją, – atkirto Jonas ir uždarė duris.
Dar ilgai abu ilgesio ir nuovargio prislėgti sėdėjo ant neišpakuotų dėžių. Už lango girdėjosi girto praeivio šūkčiojimai. Viršutiniame aukšte plyšavo radijas. Priešais stovinčio namo balkone moteris virkdė smuiką. Pro langą šviečiantis mėnulis atrodė blyškesnis nei kaime. Žvelgė jiedu į gęstančios dienos atšvaitus tamsėjančiame danguje. Sutemos užtvindė butą, pasklido po visus kampus. Dėžėje sukrautos lašinių paltys kvepėjo alksnio dūmu, ant sofos ramiai snaudė Rainis. Artinosi pirmoji naktis mieste, o naktyje slypi rytojaus diena.
Levutė gulėjo atmerktomis akimis, žiūrėdama į didelį langą, ir visame kūne jautė nuovargį. Pasiėmė rožančių. „Kažin, ar bažnyčia arti?“ – galvojo ji.
Naktis buvo kankinamai ilga – per ilga seniems žmonėms, įpratusiems visą amžių anksti keltis. Brėkštant kieme pasigirdo triukšmas. Kažkas garsiai sušuko:
– Pienas atvažiavo!
Levutė dirstelėjo po langą – stovi džipas, o moteris, užsimetus ant pečių baltą chalatėlį, iš bidono pilsto pieną. Nustvėrusi stiklainį iššlepsėjo laukan. Grįžusi į butą pasidžiaugė:
– Štai pienuko kaimiško nupirkau ir smetonos slonikėlį. Nugirdau, kaip Alė naujienas apie kaimynus aptarinėja. Gal ir visai gerai bus čia gyventi – vis tarp žmonių, ne laukuose.
Kažkas tyliai barkštelėjo į lango stiklą. Senolis Jonas sunerimo ir apsidairė. Į langą snapeliu stukseno maža zylutė, pranešdama, kad artėja žiema.
– O tavo darytą lesyklėlę tai pamiršom pasiimti, – nusiminusi ištarė Levutė ir dirstelėjo į sudiržusias Jono rankas.
– Teks pirkti, ką darysi. Kaimynų prašysime, kad pritvirtintų. Be paukštelių nesmagu gyventi, – pusbalsiu mąstė diedukas.
Zylutė ir toliau bėginėjo palange, snapeliu vis stuksendama į stiklą. Pradėjo kristi pavienės purios snaigės....
Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda
