* * *
Vakare taip greit sutemsta – dar tik šešios, o atrodo, kad gili naktis. Prie visko pratinamės pamažu. Miegoti dar ankstoka, tad nutariau peržvelgti krūvon sudėtus senus atvirukus. Artimieji, pažįstami sveikino su artėjančiomis šventėmis, su gimtadieniu. Visi atvirukai gražūs, traukia akį, o parašyti žodžiai sminga širdin.
Vis pagalvoju, kad kiekvienas žmogus yra menininkas. Vienas moka megzti, kitas siūti, trečias – gražiai piešti. Kiekvienas turi savo pomėgį, jaučia, kas gražu. Kaip būtų gera, jei pasauly viešpatautų tik gėris, grožis. Pasižiūri televiziją, pasiklausai žinių ir supranti, kad to pasaulyje nėra. Mane paguodžia knygos. Jos – nuolatinės mano palydovės. Kiekvienas savo gyvenimo knygą rašome visą gyvenimą. Rašome neskubėdami po eilutę, po žingsnį.
Dailininkui lengviau. Jis paima drobę ir joje palieka gilius potėpius, vaizdus, jausmus. Gimsta paveikslas, kurį visi gali pamatyti, žavėtis arba smerkti. Vieniems jis patinka, kitiems ne.
Visi savo gyvenimo kely paliekame šviesią ar tamsią žymę. Kai į pasaulį ateina žmogus, juo džiaugiamės. Jis ateina su saule. Reikia sugebėti išsaugoti tą saulę, tą tyrą žvilgsnį, meilę žmogui.
Žiema grįžo į savo valdas. Vėl džiaugiamės sniegu. Man širdin vis dar pastuksena Salomėjos Nėries žodžiai: „Brenda pušys per pusnynus ir išbrist niekaip negal.“ O kiek pušų nerijos miškuose! Vienos išlakios, kitos palinkusios nuo vėjo, bet visos išdidžios, gražios, kerinčios. Poetė primena: „Pusnynuos nykštukai miega“. Kaip gražu! Prisimeni vaikystėje girdėtas pasakas, matai gražius vaizdus. Akyse tvenkiasi ašaros, bet vėjas neša jas tolyn, neleidžia pasiduoti. Atsargiai brendi sniegu. Tegul nykštukai ramiai miega...
Mano kraštą iš abiejų pusių apkabina marios ir jūra. Jos man primena seseris, kurios stengiasi susikibti rankomis, kalbasi viena su kita.
Kai jūra siautėja, šiaušiasi bangomis, marios nurimsta. Bangelės vos ritasi, tyliai kažką šnabžda, matyt, kalbina sesę, kad taip nepyktų, negąsdintų žmonių. Būna dienų, kada jūra rami, gali žvilgsniu aprėpti jos tolį, pasigėrėti besileidžiančia saule vandens spindesy.
O tada marios pasišiaušia, rodo savo galią. Dangus patamsėja, bangos piktai plakasi į krantą, nerimsta vandenys, kažko pyksta.
Taip ir prabėga gyvenimas. Norėtųsi, kad kiekvieno žmogaus poelgiai būtų meilės ir gerumo kupini. Tegul ateinantys metai visus apdovanoja meile.
Aldona BALSEVIČIENĖ
Juodkrantė
