Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
* * *
Viskas kada nors pasibaigia:
karštos vasaros, rudenio lietūs
ir speigas už lango.
Nutrūksta draugystė ir meilė,
nebelieka ant stalo duonos
ir taurėse vyno.
Nutyla viliojantis juokas,
lakštingalų trelės už upės
ir smuiko rauda.
Pasibaigia tau skirtas laikas,
kurį dosniai švaistei, nes manei,
kad jis neišsenkantis.
Nežinojai, kad tai – trupiniai,
pabarstyti visiems po žiupsnį:
kam daugiau, o kam – tik vos vos...
Ir tada pagaliau supranti,
koks brangumas to mūsų laiko,
Tik, deja, per vėlai.
Tarsi vaikas, sulaužęs žaislą,
prisiimi kaltę, kaip bausmę
už nežinojimą.
Ir visi mes šios žemės vaikai
lyg patrakę skubame žaisti
savo gyvenimus.
Nes neduota niekam žinot
nei taisyklių, nei tikro laiko
tam žaidimui mums skirto.
Pakviesk mane
Pakviesk mane
tu paskutiniam šokiui.
Šviesas tuoj užgesins.
Pavargo muzikantai.
Mes vėl jauni,
ir tavo akys juokias.
Pakviesk mane
tu paskutiniam šokiui.
Ir palydėk,
kol sodą rasos prausia.
Aušra užpūs žvaigždes,
pažadins ryto žarą.
Ateik, ateik! –
griežlė pjovėją šaukia.
Jaunystė mūs
varteliuos tebelaukia.
Pakviesk mane
tu paskutiniam šokiui.
Miražas
Uždekit žiburį,
ant lango pastatykit.
Tešviečia visą naktį.
Brendu per sniego pūgą,
šiaurys per veidą kerta.
Kaip kelią rasti?
Jau mėnuo pateka
ir viesulai nurimsta.
Žvaigždžių pilna padangė!
Beržai šakas sumerkę
į sniego pusnį baltą
sargybą eina.
Atverkite vartus,
ateikit pasitikti!
Klajoti man prailgo.
Nuščiuvę medžiai klausos,
kažkur žvaigždė nukrito.
Miražas dingo.
Kaip vanduo
Kaip vanduo
teka tas mūsų laikas.
Tai pašėlusiai greitai,
lyg jūros banga putota,
kai su viesulu eina lenktynių.
Tai pavirsta mažu upeliu,
kurs tykiai sruvena gimtinėj
ir sugrįžus nuplauna
pavargusias kojas.
Tarsi vakar
nušnarėjo šilkai
išleistuvių suknelių.
Ir pro atvirus langus
liejos valso garsai,
nusinešdami skambų
vaikystės juoką.
Gal tai buvo
tik vasaros sapnas,
prieš daug metų regėtas?
Kas šiandien pasakys,
kur pradingo eilėraščių posmai,
parašyti klasės poetų
ir jų mūzom duoti pažadai?
Ir kodėl neįspėjo
jokie pranašai,
kad namus, o ir širdis,
audros lankys taip dažnai,
kad ramybės salą suradus
laikas sustot negalės?
Lyg šaltinis sraunus
jis tekės ir tekės...
