* * *
Rytinės kavos puodelis...
Ne visuomet rytas protingesnis už vakarą. Kai esi tik trečdalio savo kūno šeimininkas, prabudęs pirmiausia tai ir suvoki... Valdai tik trečdalį – sprindį nuo kaklo, rankas ir galvą. Ačiū Dievui, – valdai galvą. Prieš daugel metų viena labai gera draugė mane sodindama į mašiną vis juokaudavo: „Saugokite galvą! Jos tik galva sveika.“
Ne visuomet yra gerai, kad turi „sveiką galvą“. Tik pramerki akis ir pilkojoje smegenų masėje neuronai kaip kareiviai vingių apkasuose pasiruošia eiliniam mūšiui. Susikibę ataugėlėmis, lyg mes už rankų per Baltijos kelią, jie pradeda visomis kryptimis siųsti reikalingą ir nereikalingą informaciją. Plaukai šiaušiasi. Suvoki ir be reikalo n-tąjį kartą analizuoji savo nepavydėtiną padėtį, su kuria galų gale turi susitaikyti.
Visus darbus atlieku tik viena ranka – kita laikausi už šalia esančio vežimėlio rato, kad dėl pusiausvyros stokos nenugriūčiau. Taip įsipilu į virdulį vandens, įsidedu į puodelį kavos, cukraus, kelis kristaliukus druskos. Užplikau kavą. Gaminant maistą, plaunant indus, dirbant prie kompiuterio alkūnės visuomet prispaustos, – jos turi atlaikyti visą priekin griūvančio kūno svorį. Nuo tokio spaudimo vakarais iš skausmo plyšta nugaros gyvoji dalis.
Šiandien nuostabus rytas. Vakar iškrito pirmasis sniegas. Pro langą matosi medžiais apaugusi dviejų buvusių vaikų darželių teritorija. Pušys, eglės, klevai, ąžuolai. Kiek tolėliau – buvusių sodų obelys. Jos dar mena Eigulių kaimą, kuriame stovi mūsų daugiaaukštis. Po plikas medžių šakas kaip akrobatės karstosi zylutės. Prie lango esu pakabinusi joms šviežių lašinukų gabalą.
Vidun veržiasi saulės spinduliai. Privažiuoju prie stalo ir perkėlinėdama iš vienos vietos į kitą (nepasidėsi verdančios kavos ant judančių kelių) atsigabenu ant palangės užsitarnautą kavos puodelį.
Telefono skambutis. Draugė klausia:
– Ką šiandien veiksi?
– Gyvensiu, – atsakau tyliai, kad nenubaidyčiau ant palangės nutūpusios zylutės.
Valgio gaminimo meditacija
Virš Baltijos jūros įsisukęs anticiklonas atpūtė šiltas oro sroves ir iki Kauno. Per naktį ištirpo sniegas, o su juo – ir mano valia. Programa „rytinis kavos puodelis“ visiškai nepajėgi išjudinti kūno. Pakitęs oro slėgis atšiauriais pirštais glosto visas mano sulaužyto kūno vietas. Saldu. Dažnai didelis skausmas būna saldus, kaip kartais apkarsta persaldyta kava.
Pagrindinėje stuburo lūžio vietoje, kiek žemiau pažastų, pešasi mano gyvo ir negyvo (paralyžiuoto) kūno dalys: vos sujudėjus negyvoji kūno dalis kaip storas pagalys lenda viršun į gyvąją. Jų susitikimo vietoje lyg peiliu pjauna...
Suprantu, kad šiandien be meilės injekcijų iš aplinkinių neištversiu. Girdžiu, kaip virtuvėje viltingai ūžia virdulys. Sūnus viską supranta ir, laikydamas rankoje garuojančios kavos puodelį, įkišęs pro duris galvą klausia: „Kavos gersi?“ „Žinoma“, – atsakau kuo guviau. Kaip vampyriukas gurkšnoju jo meilės energiją. Ji maloniai sklinda mano kraujo indais iki pačių altruizmo centrų. Keliuosi, bet suprantu, kad šiandien jau nepaskaitysiu nei knygos, nei ilgiau sulaikysiu žvilgsnį kompiuterio ekrane. Esant tokiam skausmų fonui ir „sveika galva“ nepadeda.
Išgelbėti gali tik aktyvi fizinė veikla. Teks jos imtis. Kadangi negaliu skalbti, plauti grindų ir nepasiekiu nuvalyti dulkių, persijungiu į programą „pokalbis su daržovėmis“. Kad neišvirsčiau iš vežimėlio, pasilenkusi įsiremiu kakta į stalą. Abiem rankom išsitraukiu po juo stovintį sunkų daržovių krepšį. Kai būnu „stipresnė“ ir savo sėdėjimo laiką galiu panaudoti kūrybingai, manęs nedomina kiekvienos daržovės virimo laikas. Atsirėmusi alkūnėmis į stalą, greitai nuvalau visas daržoves ir užpylusi šlakeliu vandens tempiu puodą ant ugnies. Po ketvirčio valandos gimusi daržovių košė yra visai gardus maistas...
Šiandien ne tas atvejis – reikia užsimiršti. Kalbėsiuosi su kiekviena daržove atskirai. Į keptuvę plonais griežinėliais pjaustau morkas. Jų skridinėliai lengvai skrenda ant virš mano kelių gulinčios keptuvės dugno. Kol morkos striksi po keptuvės dangčiu, pjaustau bulves. Labai nemalonu skusti bulves pavasarį – pjauni peiliu lupeną kartu su suvešėjusiais pumpurų krūmeliais ir atsiprašinėji kiekvienos bulvės. Džiaugiuosi, kai jos susiraukšlėja, tuomet vežu atgal į kaimą sodinti, o pati persimetu į kruopų aruodus spintelių lentynose.
Bulves apkepu iki rudumo. Tuomet jos nesuyra, skaniau kvepia ir yra gražesnės. Svogūnai smulkučiai, bet sveiki ir be jokių chemikalų. Kai prisimenu tuos gėlėmis apaugusius šlaitus, kuriuose jie kaime pūpso, užmirštu net po pat nosimi besiskleidžiantį jų aitrų kvapą.
Česnakus pirkau turguje. Baltos, sveikos, į dar baltesnį tinkliuką supiltos jų galvutės – kinų darbas. Gal jie ir blogai gamina aparatūrą bei daiktus, bet daržoves auginti moka. Prieš daug metų globojau universitetan stažuotis atvykusį kiną. Jis vis aikčiojo, matydamas mūsų krašte dirvonuojančius laukus. Kinijoje tokio vaizdo nepamatysi, net mažiausias žemės lopinėlis tarnauja žmonėms.
Paskiausiai kepu moliūgus. Jie tižiai, po jų tenka plauti keptuvę. Moliūgai kaime išaugo kaip drambliai. Vienas toks gražuolis atkeliavo ir į mūsų namus. Norėjome jį saugoti iki pavasario, bet kaimynų berniukai, besivaržydami jėgomis, netyčia bumbtelėjo jį ant žemės...
Nuo kiekvieno judesio temsta akys. „Rėkia“ ir ryte neišmankštintos kojos. Gaila, bet jėgų pavalgyti, kaip dažniausiai nutinka, jau ir neturiu. Krentu į lovą. Tamsu, bet saldu ir malonu, kad prasmingai praleidau bent porą valandų, o ir vaikai sugrįžę iš mokyklos neliks alkani...
Angelė RUDŽIANSKAITĖ
Kaunas
