Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Tai tas
Aš šiandieną gyvenu rytojumi,
o rytojų garbinsiu poryt.
Kantriai, tarsi prieškario artojas,
jau žinosiu, ką ir kaip daryt.
Jei suklupsiu, aš atsiprašysiu:
„Taigi tas storžievis, neišmanėlis,
kuris tartum juodulys įgriso.
Bet – atleiskit – manyje gyveno.“
Tėvai
Aš noriu būti lygus tarp lygių
ir dirbti tai, ką sugebu gerai.
Manęs nebevadinkit melagiu,
jei dienos šviesios, gražūs vakarai.
Ne išdykauti atėjau –
Atnešt ką įdavė tėvai.
Tik aš labai labai bijau,
Kad padarysiu tai savaip.
Tėvai prisakė: jei galėsi
išlikti lygus tarp lygių,
ar pralaimėsi, ar laimėsi,
būk tarp kaimynų, tarp draugų.
Kelias
Yra keliai: siauri, duobėti rangos,
tai senkeliai, jie nešaukia manęs,
tai šunkeliai, prisiminimai brangūs
apie vargus, apie kumetines.
Juk tais keliais, keleliais tais apžėlusiais,
tada dar pirštais badomas visų,
išėjo pirmas kaimo bernužėlis
ieškoti žemėje tiesos, ieškot šviesų
ir jas įnešt į kaimo buitį juodą.
Kely matau jo pėdsakų žymes,
tais pėdsakais aš mokausi žygiuoti,
aš mokausi praeit gimta žeme.
Jei ne lietuviai
Čia aš uždirbtą savo duoną valgau,
Žmona taip pat ne baltarankė,
vaikai, anūkai liepomis, beržais išaugę
taip pat tik savo duoną renka.
Ne užjūrio kraštuose emigrantais virto,
tik Lietuvos keliais, laukais, miškais alsavo.
Juk taip nuo amžių būdavo paskirta
neimti to, kas svetima, ne tavo.
Nedaug jau liko mūsų. Praretėjo.
Pasaulyje jau milijonas gieda.
Jei jau ne mes, tai kas padės jau,
Kas pataisys lietuviškąją bėdą?
