* * *
Išėjęs iš parduotuvės, Mataušėlis nusiėmė aprasojusius akinius ir kaukę, krepšius su duona persimetė per petį – taip bus lengviau nešti. Iki namų dar laukia ilgas kelias. Jo trobelė tarp girių. Mažas kaimelis, tik keli gyventojai belikę.
Miško keleliu patraukė namo. Ramioje pamiškės tyloje nukėlė kepurę prieš miško didybę, susikaupęs pastovėjo. Ėjo iš lėto, gėrėdamasis girios grožiu, įdėmiai viską apžiūrėdamas. Šiugždėjo krintančios pavienės snaigės. Nedaug to sniegelio tebuvo. Kai kur pakilę apsnigti, apšarmoję viržių kupstai, vaivorų rykštelės. Šalveno. Sunkoki avikailio kailinukai slėgė pečius, apšerkšnijo ūsai. Atrodo, anksti kėlėsi ir ėjo miestelin duonutės pirkti, o dabar jau beveik vidudienis. „Į senatvę laikas pradeda lėkti kaip pasiutęs, – pagalvojo Mataušėlis. – Keista, rodos, niekur neskubi, ramiai būni, o laikas kaip vėjas pralekia, sutrupa į prisiminimų dulkes. Atrodo, kad gyvenimas ilgas ilgas, bet tik senatvėje supranti, kad tai buvo akimirka.“ Taip bemąstydamas priėjo tiltą per upelį.
– O jergutėliau! Kas ten? – užgniaužęs kvapą suburbėjo senukas.
Tolėliau bolavo beržų kelmai. Ankstų rytą net nepamatė jų. Priėjo arčiau ir suprato, kad čia bebrai triūsė. Kelis beržus nugriovę, į mažesnius gabalus supjaustę ir nusinešę. Nė jokios šakelės nepalikę, tik kelmus. Ką padarysi – ir jiems reikia gyventi, ir jiems reikia namų.
Atrodo, kad miškuose – ramybė, bet pasižvalgęs pamatai ką nors gyvą, gyvenantį žiemos gyvenimą.
Kiek paėjęs pušyje pamatė margą genį, betraukiantį kankorėžį nuo šakelės, bet kankorėžis išslydo iš snapo ir nukrito žemėn. Griebia kitą, raško. Pavyko jį išlaikyti snape ir nusinešti į savo kalvę – medžio plyšį. Aižo sėkleles, o išgliaudytą numeta žemėn. Vėl skrenda kito. Pavasariop susidarys didelė išgliaudytų kankorėžių krūva. Kiek tolėliau ir puošnioji pilkoji meleta skuba, lipa kamienu, ieškodama ko nors užlesti.
O aukštame medyje skardžiabalsis kėkštas kažko nerimauja, vis rėkdamas kažkur lekia, kažko ieško... Antai ir gudobelės krūmelis dar turi vieną kitą raudoną karolėlį. Čeža vėjo pučiami apsnigti liepų riešutėliai. Virpa lazdynų ir alksnių žirginėliai – būsimų žiedų pumpurai. Saulė kasdien grįžta artyn. „Motulė gamta visuomet išsaugo savo žavesį, papildo savo dievišką kūrybą“, – mąstė Mataušėlis.
Besidairydamas į šalis, besiklausydamas miško garsų, ir kaimą priėjo. Pamatė savo namelį ir iš kamino rūkstantį dūmelį, kuris ištirpdavo dienos giedrumoje. Į sodybą vingiavo siauras takelis.
– Kaip gerai, kad jau atsikėlusi Magdutė. Gal sveikata pagerėjo ir prikepė čirvinių blynų su aviečių uogiene, – apsidžiaugė senukas. Parėjęs galės palaikyti šiltą ranką, apkabinti ir ramiai papusryčiauti.
Prie vartų, vizgindamas uodegėlę, pasitiko šunelis Sargis. Širdyje pasidarė taip šilta ir ramu.
– Reikės vištas palesinti, patvorin nunešti pakratų kurapkom, zuikių pagraužtą obelaitę iš naujo perrišti, zylutėm paberti trupinių... – mintyse rokavo darbus, kuriuos reikės nuveikti.
O sodo medžiai dar miegojo žiemos miegu. Ir ąžuolas miegojo... Krūmuose sniegenos pypsėjo apie savo gerą nuotaiką. Tik zylutės su žvirbliais sukinėjosi apie lesyklą ir džiaugėsi šeimininko sugrįžimu.
Užsklęstos žiemos durys atsivers ir ateis pavasaris...
Gražina KAVAITIENĖ
Kazlų Rūda
