Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Į dieną...
Šarmoto vėjo kirčiai
Išglostys mano dieną,
Ir žingsniai slinks nesparčiai,
Alpėdami po vieną.
Juoku pratrūkę paukščiai
Giesmes išpils netyčia
Iš svaigulingo aukščio,
Kur baltos pūgos krykščia.
Aš per pusnis į dieną...
Iš lėto... Nesuklupus...
Akimirką kiekvieną
Bučiuosiu saulės lūpas.
Dėkosiu už duotybę,
Už tai, kad dienos supas...
Ir, spinduliui ištryškus,
Bučiuosiu saulės lūpas.
Suklupusi žvaigždė
Sudiržusiais pirštais
Išglostysiu tylą –
Šypsosis naktis...
Aš neslėpsiu akių.
Į žvilgsnį subirus
Saldi mėnesiena
Klausys mūsų žodžių,
Tamsos išbertų.
Saldi pilnatis
Išlašės man ant lūpų.
Ar drįsi tu ją
Nuraškyt bučiniais?
Matai? Mūs žvaigždelė
Pavargus suklupo.
Pakils! – Ji stipri
Ir sparnus dar išskleis.
Saulėtekiais į Šviesą...
Pajausk mane. –
Aš, snaigė pasiklydusi,
Vėjo žvarboj nusėta virpesių,
Išliejusi maištingą ilgesį,
Beprasmiškoj tyloj tirpstu...
Suprask mane –
Be saulės gęsta gėlės
Ir be lietaus joks žiedas nesiskleis.
Siela kely nekart suklupus kėlės
Ir tyliai slinko ryto paribiais.
Ar tu žinai? –
Žydėt pavargsta sodai,
Kai saulės blyksniai nušniokščia juoku.
Laukimas tas beprasmis pasirodo,
Nevertinęs akimirkų birių...
Lydėk, viltie,
O žingsniai glostys kelią,
Lyg nusikaltėlis šešėlis slinks...
Įžiebk lange negęstančią liepsnelę,
Kai vėjai varstys praviras duris.
Ateisiu aš
Žvaigždėm nusėtą naktį.
Paslėpsiu išdidumą po slenksčiu.
Išskleidus meilės ilgesį bekraštį,
Pajausiu – glėbyje snaige tirpstu.
Glausi mane
Lyg krantas jūros bangą,
Sušiauštą atplaišūnę nevilties kely,
O saulės potėpiai ryškės nublankę,
Saulėtekiais į Šviesą vedini...
