* * *
Vėjas drasko nuo medžių paskutinius lapus. Nedaug jau jų likę kaboti, kaip ir metų Zofijos gyvenime. Ji gerai supranta, kad atšventus devyniasdešimt rudenėlių, kito sulaukti būtų didelė dovana.
Sėdi prie lango, o prisiminimai vis šmėkščioja prieš akis. Čia ji paauglė motulės namuose, čia jau su nuometu išlydima į vyro namus, čia vaikų gimimas, rūpestis juos auginant ir vyro netektis. Įdomu, ar laukia jis savo Zosytės, ar ilgisi. Paliko šį pasaulį vos keturiasdešimties metelių. Jaunas, augalotas buvo jos Vitukas. Kam kam, o jam, atrodė, jokia liga negali prikibti. Bet vis dažniau pradėjo svaigti galva ir kraujas veržtis per nosį. Bendradarbiai juokavo, kad žandai raudoni, matyt, per daug kraujo turi, todėl ir veržiasi laukan. Tik kai sąmonės praradimas vis kartojosi ir kartojosi, žmonos lydimas aplankė šeimos gydytoją. Šis, išklausęs apie negalavimus ir atlikęs kraujo tyrimus, suprato, kas kankina jo pacientą. Išrašė siuntimą į Kauno onkologinę ligoninę, iš kurios savo kojomis Vitukas jau neparėjo.
Zofija taip ir neparsivedė į namus kito vyro. Draugės vis surasdavo kokį našlį, tik jai kažkodėl nė vienas neįtiko. Visuose norėjo rasti nors lašelį savo Vituko, bet nerasdavo. Taip ir nugyveno ilgą amželį viena. Vaikai suaugo ir išėjo. Dukros jau kelis anūkus turi, sūnus sukūrė šeimą, bet išsiskyrė. Kaip Zosiukė verkė, kaip ir sūnaus, ir marčios maldavo, kad nedraskytų šeimos. Niekas nepagelbėjo. Sūnus emigravo į Londoną, ten susituokė su australe. Sunku ir skaudu Zofijai, kad negali pabendrauti su marčia ir anūkais, jie kalba nesuprantama kalba. Tiesa, sūnus bando pavertėjauti, bet tai ne tas pats. O pirmoji marti su sūneliu apsigyveno visai netoli Zofijos. Ji – didžiausia pagalbininkė ir šiandien. Aplinkiniai stebisi tokia moterų draugyste. Bet joms nerūpi.
Dukros atsisakė motinos, kai sužinojo, kad savo butą užrašė anūkui. Ji norėjo butą padovanoti martelei Zitukei, taip visada vadino savo ir jau ne savo marčią. Tik ši, sužinojusi, ką sumanė buvusi anyta, ilgai atkalbinėjo, sakydama, kad turi dukras, tad labiau tiktų ir pritiktų joms užrašyti užgyventą turtą. Bet Zofija nors taip norėjo atsidėkoti martelei už jos rūpestį. Ir kai jau paprašė nuvežti pas notarą, Zita neatkalbinėjo anytos, tik pasakė, kad jei jau taip nori, tegul padovanoja savo kraujui, savo anūkui.
Zofija taip ir padarė. O kad niekas nekaltintų martelės, jau tą pačią dieną paskambino dukroms, sūnui ir pranešė apie savo sprendimą. Sūnus tepasakė: „Ačiū, mama, kad nenusisukai nuo Zitos ir mano pirmagimio.“ Dar bandė Zofija kartotis klausdama, kas atsitiko jų gyvenime, kad pasuko skirtingais keliais, bet atsakymo negavo. Dievulis žino, ir gana.
Dukros, išgirdusios motinos sprendimą, supyko ir jau kitą dieną ją aplankė. Zofija nustebo – jau gal penkeri metai praėjo nuo tos dienos, kai paskutinį kartą dukrelės buvo svečiuose. Paskambina per metines šventes, bet nė nepaklausia, kaip tu, mamyte, laikais, kaip sveikatėlė. Vos tik pasisveikinusios pradėdavo skųstis, kiek daug darbo, kaip trūksta laiko ir užbaigia, kad labai stinga pinigėlių. Zofija niekaip nesupranta, kaip gali trūkti pinigėlių. Tokias pilis išsistatę Vilniaus pakraštyje. Jos gal galvoja, kad mama nežino apie jų apartamentus. Gal būtų ir nežinojusi, tik nuojauta sakė, kad reikia aplankyti dukras. Vieną dieną paprašė anūko, kad tas nuvežtų pas jas, kaip tik per gimtadienį, nes abi gimusios gegužės 9 dieną, tik dveji metai skiria jų amželį. Motina nupirko didžiules puokštes rožių ir auksinės spalvos vokelius, į kuriuos įdėjo po tūkstantį eurų.
Nuvažiavo į vyresnėlės butą, tik duris atidarė svetimi žmonės, jie ir pasakė, kad jau treji metai kaip dukra išsikrausčiusi į nuosavą namą. Motinai širdis kraujavo. Ji juk prašydavo dukros, gal rastų kampelį, nes jai vienai jau per sunku. Ši tik atšaudavo, kad nėra vietos. Negi name nėra kampelio motinai? Nuvažiavo pagal duotą adresą ir dar labiau nustebo – tai ne namas, o visi rūmai. Tik patekti į juos neįmanoma, ant tvoros užrašas „Piktas šuo“. Anūkas dar parodė, kad kiemas filmuojamas ir jiems gal geriau nesibrukti vidun. Gerai, kad kaimynystėje pamatė moterį, kuri kapstėsi gėlių lysvėje. Ši nustebo sužinojusi, kad kaimynė turi dar gyvą motiną, niekada apie ją nekalbėjusi. Parodė ir kitos dukros pilį, kuri buvo vos už kelių namų. „Kaip gera būtų čia gyventi, – pamanė Zofija, – abi dukros šalia.“ Deja, jos niekas šiose pilyse nelaukė. Kaimynė dar paaiškino, kad jiems šiandien neteks susitikti, nes abi sesės švęs savo gimtadienius kaimo turizmo sodyboje. „Tai kaip, jūsų, artimiausios kaimynės, nepakvietė?“ – dar bandė juokauti Zofija. „Aš vyrą neseniai palaidojau, ne linksmybės galvoje“, – atsakė ši. Paguodė Zofija moterį, nes gerai žino, kaip sunku našlauti. Ir jau norėjo sukti link namų, bet anūkas nerimo: „O ką, močiute, darysim su tomis rožėmis ir vokais? Jei jau skirta dukrom, tai paprašykim, gal kaimynė galės perduoti.“
„Didelė mano kaltė, – mąstė Zofija. – Jauna likau su trimis vaikais, lepinau, dirbau slauge ligoninėje, kūrenau pečius. Lyg to dar maža, įsidarbinau namų valdyboje kiemsarge. Reikėjo daugiau būti su vaikais, mokyti juos meilės ir atjautos. Kad grįžtų atgalios meteliai, dabar visai kitaip gyvenčiau. O gal ir ne, jei būčiau nedirbusi tiek daug, ar būtų dukros ir sūnus aukštus mokslus baigę. Tik ko verti tie mokslai, kai nėra meilės artimui, kai visur ir viskas skaičiuojama pinigais.“
Nežino Zofija, ar perdavė kaimynė dovanas. Dukros nepaskambino, nepadėkojo.
Tad kai abi sugužėjo į jos mažą butelį, motina nežinojo, ar čia džiaugtis, ar liūdėti. Vos tik įžengusios ne „labas, mamyte“ pasakė, o apsidairė ir paklausė, ar nėra tų vanagų. Zofija nustebo: ji viena gyvena ir jokių vanagų jos namuose niekada nebuvo. Vyresnioji pradėjo šaukti, kaip mama galėjo svetimiems butą užrašyti, dar pridūrė, ar ji nežinanti, kiek Vilniaus senamiestyje butas kainuoja.
Čia jau užkaitino kraują Zofijai. Tokios dukros nebuvo jos mačiusios. „Kai man buvo bloga, kai po insulto gulėjau ligoninėje, jūs nė viena neatradote laiko. Ir dabar atvažiavote ne mamos aplankyti. Tik mano turto jums reikia. Aš nujaučiau, kad taip gali būti, todėl pasidariau dar psichinės būklės analizę, kad nemanytumėt, jog taip padariau vedama senatvinio marazmo. Ir ne svetimiems, o tikram savo anūkui padovanojau.“
Dukros dar ilgai plūdosi, šaukė ant motinos, o vėliau ir išsižadėjo, sakė laidotuvių dieną tegul netrikdo, jos nedalyvaus. Zofija nusivalė skarelės kampeliu per skruostą tekančią ašarą ir tepasakė: „Mielos dukrelės, jums jau netoli pensinis amžius, ne visada būsite sveikos ir jaunos. Nelinkiu jums to patirti iš savo vaikų.“ Dar spėjo peržegnoti per duris išeinančias dukras.
Paskambino martelei, ta tuoj pat po darbo atbėgo pas anytą. Jos ilgai kalbėjo apie tądien sulauktas dukras, apie tai, koks neteisingas gyvenimas. Dar padėkojo martelei Zitai už nuostabų anūką, būsimą gydytoją. Dėkojo ji ir savo vyrui, kad šis iš aukštai, matyt, globoja ją, ir rūpinasi, jog nereiktų vienai laukti paskutinės dienos.
Nenori Zofija išeiti rudenį, labai jau šalta ir medžiai nuogi. Bet jeigu Dievulis išrašys kelialapį, nesipriešins, pavargo vargelį vargti, bet visada yra bet...
Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija
