Skiriu savo Tėviškei ir jos žmonėms pagerbti
Tais metais rugsėjis buvo kaip reta saulėtas ir šiltas. Kaimo bažnytėlė nesutalpino į atlaidus sugužėjusių žmonių ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš tolimesnių vietovių, net iš Kauno ir Vilniaus. Mišias aukojo aikštėje priešais šventoriaus vartus specialiai įrengtoje pakyloje.
Danguje nė vieno debesėlio. Jaunas kunigas sakė jausmingą pamokslą, o virš susirinkusiųjų galvų rypavo į pietus išskrendančių gervių pulkai. Tą gamtos judėjimą Šventų Mišių pabaigoje atkartos ir tikinčiųjų eisena apie bažnyčią – procesija.
Kas yra procesija kaimo bažnytėlėje, aprašyti neįmanoma. Tai reikia pamatyti, išgyventi, kad pajustum jos esmę ir dvasią. Eisenos priekyje nešamas kryžius, bažnytinės relikvijos, vėliavos. Po baldakimu oriai žengia parapijos klebonas. Mažos mergaitės baltom suknelėm iš krepšelių barsto gėles garbiam dvasininkui po kojom. Po jų eina tautiniais rūbais pasipuošusios merginos, giedoriai, parapijiečiai ir svečiai. Vyrai kostiumuoti, moterys – šilkuos. Iš paskos tie, kam sunku išlaikyti eisenos tempą: kas su lazdelėm, o kas ir vežimėlyje. Giesmė ir malda visų lūpose prašant Aukščiausiojo užtarimo, dėkojant jam. Gyvenimo kelyje kiekvienam reikia jo malonės.
Tą kartą buvau šio įspūdingo reginio stebėtoja. Man besigėrint tuo jaudinančiu paveikslu nuo eisenos atsiskyrė tamsiai apsirengusi moteris ir pasuko link manęs. Pamaniau, kad tai mano buvusi kaimynė. „Betgi ji jau mirusi“, – net pašiurpau. Staiga toptelėjo, kad čia jos duktė – mano vaikystės draugė. Tokia panaši į savo motiną! Penkiasdešimt metų nesimatėm, šitaip pasikeitusi... „Kaip ji mane atpažino?“ – pagalvojau.
Ilgiau pabendrauti tąkart nespėjom. Ir manęs, ir jos dar laukė tėvų kapai, susitikimai su giminėm, tėviškėnais. Apsikeitėme telefonų numeriais ir išsiskyrėme. Jos skambučio sulaukiau beveik po metų. Bet balsą pažinau iš karto, vos tik ji ištarė mano vardą. Sakė, kad buvo pametusi tą popieriuką su telefono numeriu. Panašiai atsitiko ir man.
Šį kartą kalbėjomės ilgai. Sužinojau, kad mano vaikystės draugė per savo gyvenimą daug vargo patyrė, nelengvus darbus dirbo. Ištekėjusi buvo du kartus. Abu vyrus palaidojusi. Dabar našlaujanti. Nesugalvodama, kokius paguodos žodžius jai pasakyti, leptelėjau: „Gal Dievas duos ir trečią.“ – „Kad jau davė!“ – linksmai atšovė draugė. Nebežinodama, ko klausti, šiaip ne taip surezgiau: „O kur tą trečiąjį sutikai, kas jis toks?“ – „Tu jį pažįsti, – tęsė draugė.– Juk žinai, kad jaunystėje aš draugavau su tokiu Jonu iš mūsų kaimo. Tai jis. Tada mudu išsiskyrėm. Aš jo motinai netikau į marčias. Per prasta aš jai buvau. Atsimeni mūsų kaimo gegužines? Tai kartą, kai po jų Jonas mane palydėjo ir abu stovėjom ant Milupės liepto, nuo vieškelio pusės išgirdom jo motiną šaukiant: „Jonai, Jonai, eik namo!“ – „Ir ką darė Jonas?“– paklausiau jau numanydama, kaip viskas klostėsi toliau. – „Apsisuko ir nuėjo, – atsiduso draugė.– Jis buvo klusnus sūnus.“
Jonas nuėjo visam laikui. Netrukus po šio įvykio, motinos paragintas, išvažiavo iš tėviškės. Vėliau vedė, augino vaikus. Tik po daugelio metų vieną tokį saulėtą rugsėjį per atlaidus mano draugė sutiko buvusio mylimojo seserį. Iš jos sužinojo, kad Jonas dabar našlauja, kaip ir ji. Gyvena vienas ir yra labai sielvarto prislėgtas. Sunkiai pakeliąs vienatvę. „Galėtum bent užuojautą jam pareikšti“, – pasiūlė Jono sesuo ir užrašė jo telefono numerį.
Mano draugė nutarė pamiršti nuoskaudą ir paskambino Jonui. Jis labai apsidžiaugė. Bet tąkart jie kalbėjosi trumpai. Po poros mėnesių pats jai paskambino. Ėmė kalbėtis dažniau. „Išsipasakojom vienas kitam savo gyvenimus. Atrodo, kad tų metų, kai gyvenom atskirai, nė nebuvo, o mes abu – tokie patys, kaip tada, kai stovėjom ant Milupės liepto...“ – pasakojo draugė. Po metų Jonas pakvietė ją pas save. Aprodė namus ir pasiūlė: „Persikelk pas mane, tau ten ankšta pas vaikus. Su savo vaikais aš jau pasitariau. Jie neprieštarauja.“
„Tai dabar ir gyvenam abu, – tęsė pasakojimą draugė. – Jonui neseniai suėjo aštuoniasdešimt. Va, ir jis parėjo.“ Išgirdau, kaip Jonas paklausė: „Su kuo kalbi?“–,,Su Gražinute. Ar atsimeni mano jaunystės draugę iš mūsų kaimo?“ – „Atsimenu, – žvaliai atsiliepė Jonas. – Tokia šviesiaplaukė rudakė mergaičiukė.“
Neseniai sužinojau, kad mano draugę vėl ištiko sielvartas. Jos Joną pakirto ta nelemta liga „kovidas“. Paskambinau jai. Kalbėjomės ilgai. Ji man iš naujo pasakojo jų meilės istoriją, nuo pradžios iki pabaigos. Prisiminėm savo vaikystę, jaunimo gegužines. Ir tą Milupės lieptą, mūsų basom kojom numintą, medinį, šiltą.
Gražina DAUGINIENĖ
Vilnius
