* * *
Vakarėjo. Pasikeitusi vėjo kryptis atpūtė tuntą debesų, kurie tarsi tamsus skliautas pakibo virš Jonavos. Dangų perskrodė vienas, antras, trečias žaibų zigzagas, driokstelėjo perkūnija ir pasipylė sodrus lietus. Lijo visą naktį. Ir tik prašvitus dangaus upeliukai nuvingiavo Ukmergės link.
Septintą valandą ryte degtukų fabriko sirena paleido gerklę, pranešdama, kad prasideda nauja darbo diena. Ypač skardi ji buvo čia, Fabriko gatvėje. Gatvės mediniai namukai su savo paslaptimis budo pasitikdami dieną. Viename jų šešiolikmetė Marija jau senokai nemiegojo – slaugė pasiligojusią motiną. Mergina žinojo, kad ligos priežastis susijusi su tėvo ir jauniausios sesutės mirtimis. Išgirdusi sireną, motina atmerkė akis, pažvelgė į Mariją ir paprašė nueiti į rytmetines mišias. „Sapnavau juos“, – paaiškino. Duktė linktelėjo galvą.
Nusipraususi greit persirengė, bet vargo, kol iššukavo pernakt susivėlusius plaukus ir susipynė kasas. Apsukusi jas prismeigė šukomis, užsimetė ant pečių motinos žaketą ir išėjo. Ją pasitiko lietaus nuprausta gatvė. Kvepėjo jauna žole, žydinčiom alyvom, o oras net virpėjo nuo paukščių giedojimo. Jų chorą bandė perrėkti kaimynės Juzefos gaidys. Mergina ėjo nuleidusi galvą, žiūrėdama, kad nepataikytų į balą ir neapsitaškytų drabužių. Negrįsta gatvė buvo tikras išbandymas. Jaunos kojos žvaliai mynė ir Marija nepastebėjo, kaip nukeliavo tuos kelis kilometrus, nes katalikų Dievo šventovė – Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia – stovėjo centre, Vilniaus gatvėje. Netoliese tekėjo Vilija. Priėjusi bažnyčią mergina pasigrožėjo dviem baltais jos bokštais, kurie buvo pastatyti kunigo Petro Vaitiekūno pastangomis. „Tarsi balta gulbė plaukia žiūrint nuo kalno“, – poetiškai palygino. Tylia srovele tekėjo žmonės į rytmetines mišias. Įėję į vidų, vyrai sėdosi kairėje, o moterys – dešinėje. Marija karštai meldėsi savo patronei – Šv. Mergelei Marijai – prašydama motinai sveikatos, o tėvui ir mažajai sesutei – dangiškos malonės. Mišios vyko lenkų kalba. Pasimeldusi juto užplūstant vidinę ramybę ir viltį.
Pasibaigus mišioms, šventoriuje ją užkalbino keletas malonių moterų ir pasiteiravo apie motinos sveikatą. Netikėtai pačiai sau mergina pravirko. „Niervos poniai Helenai, niervos, praeis“, – ramino glostydamos jos pečius moterys. Jos paprašė perduoti mamai gerų dienų nuo ponių Leokadijos ir Janinos.
Padėkojusi Marija patraukė namų link, tačiau širdis liūdėjo ir kojos atvedė į miesto kapines. Mirusiųjų miestelis pasitiko jaunų berželių šlamesiu, alyvų aromatu bei strazdų giesmele. Konvalijų varpeliai vėjui ošiant lenkė galveles, tarsi grojo lopšinę mažajai sesutei. Marija ilgai rymojo prie artimųjų kapo. Netoliese ilsėjosi daktaras Jeronimas Ralys. Jonaviečiai labai gailavo, kad daktaras mirė pačiame jėgų žydėjime, nes buvo daktaras iš pašaukimo. Buvo dėmesingas visiems besikreipiantiems pagalbos, niekam neatsakydavo. Aukojo save, nors pats buvo nestiprios sveikatos. „Jeigu daktaras būtų gyvas, gal būtų išgydęs tėvelį ir sesutę?“ – klausė savęs mergina. Kapinėse žmonių nesimatė, bet ji pajuto tarsi kažkas slapčiomis ją stebėtų. Apsidairė – nieko nebuvo. „Ir man niervos“, – pakraipė galvą ir, mintyse pasiuntusi šimtą apkabinimų, ėjo namo.
Eidama prisiminė, kad šiandien iš Kauno turi atvažiuoti vyriausia sesuo Elena. Sesuo dirbo ekonome motinos giminių dvare ir padėjo jiems, nes mirus tėvui šeima liko be pragyvenimo šaltinio.
Pastaruoju laiku Marija nesutarė su motina, nes atsisakė tekėti už turtingo našlio. „Jo dukterys mano metų, – verkė ji. – Jis man į tėvus tinka.“ – „Aš taip pat tekėjau šešiolikos“, – spaudė motina. „Reikia pasikalbėti su Elena, kad paieškotų ir man vietos, moku siūti, ir neprastai, net ponia inžinierienė gyrė mano pasiūtą jai sijoną“, – mąstė Marija. Mergina pavydėjo Elenai laisvės, savarankiškumo, kai ši pasakodavo apie matytus spektaklius Valstybės teatre, kino filmus, kunigo Vaižganto pamokslus, kurių pasiklausyti suplaukdavo minios žmonių, ir kitas įdomybes.
Atvykusi į Velykų šventę, sesuo apstulbino šeimą trumpai kirptais plaukais. Marija tikėjosi audros iš motinos, bet ši Elenai nepasakė nė žodžio. Nepasakojo ir apie našlio piršlybas. Motina tekėjo iš meilės. Bet giminės nusisuko nuo jos, nes tėvas buvo „per prastas“. Ji negavo kraičio. Tėvelis buvo nuostabus žmogus, bet daug dirbo ir susirgo. „Gal man reikėjo tekėti už pono Kazimiero?“ – svarstė Marija. Ir krūptelėjo, išgirdusi šveplą ploną balselį: „Ladna viviurka, bardzo ladna“ (graži voverėlė, labai graži). Prieš ją stovėjo kvaišelis Karolis, užkalbindavęs tik dailias merginas. Vargšelis vis rinkosi širdies damą, kažkodėl merginas vadindavo voverėmis. Save Karolis laikė tikru gražuoliu. Marija per jėgą nusišypsojo, apsimetė besigėrinti vaikinuku ir pagyrė: „Pan Karolis ladny jak cukierka“ (ponas Karolis gražus kaip saldainis). Patenkintas Karolis sugraibė kišenėje veidrodėlį ir ėmė gėrėtis savimi. Marija prisiminė tėvelio žodžius: „Kiekvienas kaimas turi savo kvailį, – ir atsiduso, – keista, kad jis visai patenkintas, nes nesupranta pasaulio pagal mūsų taisykles.“
Mergina nusprendė geležinkelio stotyje palaukti traukinio, nes išgirdo skubančius pro šalį kalbant, kad už pusvalandžio atvažiuos keleivinis iš Kauno.
Geležinkelio stotyje virė gyvenimas. Pūškavo prekiniai traukiniai, darbininkai tvarkė bėgius, iš stoties bufeto išėjo mergaitė su pintinėle, siūlydama įvairių gardumynų. Keletas vežikų laukė keleivių. Mergina stabtelėjo nuošaliau, norėdama išvengti įkyrių žvilgsnių. Po nesėkmingų piršlybų pradėjo bijoti vyrų dėmesio. Staiga pajuto žvilgsnį pakaušyje, kuris tarsi saulės spindulys slinko kūnu žemyn, paskui vėl kilo aukštyn ir sustojęs gręžė tarsi liepsna. Marija įsitempė ir išsigando tokio dėmesio, akyse kilo pykčio bangelės. Tikriausiai koks gimnazistas ar kariškis, amžinai jie kimba. Ji staigiai atsigręžė ir apstulbo. Jos piktos akys susidūrė su jo akimis. Ten buvo jis. Juodos hebrajiškos akys atvirai gėrėjosi mergina. Jose buvo tiek susižavėjimo ir meilės, kad Marija sumišo, pikti žodžiai liko neištarti. Jie stovėjo, žvelgė vienas į kitą ir bijojo praverti lūpas. Kažkur dingo juos supantis pasaulis, sustojo laikas, tik širdys plakė vis smarkiau. Abu pamiršo, kad Marija – katalikė iš Fabriko gatvės, o Leiba – žydas iš Kauno gatvės. Jie negalėjo būti kartu...
Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava
