* * *
Lyg blyksnis šviesos tamsiame kambaryje – viltis. Tokia šviesi ir tiesi, kad net akyse mirga... Dabar, kai lyg damoklo kardas virš visų mūsų galvų pakibo karo grėsmė ir netikrumas. Visi mes – šitos žemės vaikai. Ir nesvarbu, kokios tautybės, – visi norime gyventi, auginti vaikus, matyti juos laimingus ir sveikus...
Kažin koks sausas lapas plevena vėjyje, iš paskutiniųjų įsikibęs sausos žolės stiebo... O juk dar taip neseniai, kartu su tūkstančiais kitų žalių, rasotų lapų, maudėsi saulės spinduliuose, gėrė šilumą ir šviesą... Kažin, ar ilgai jis išsilaikys... Ir vis tik – viltis, kad nubus naujas pumpuras ir žemė vėl pasipuoš žaluma, – GYVA...
Zita VALEIKIENĖ, Lazdijų r.
