* * *
Rugilė tiesiai per pievas pasuko pro senus gluosnius, nubalintus pavasarinės šalnos. Užsimetė kuprinę ant peties ir nudūmė laukais į mokyklą. Žemė buvo švari ir graži, rytas toks skaidrus. Buvo tas metas, kai iš žemės kartu su pašalu veržėsi pati nekantriausia žolė, tokia gležna ir tyra, kad nedrąsu ją užminti. O vieversiai jau kėlė sidabrines gijas į žydrą padangę. Aukštai aukštai, pačioje žydrynėje, skardeno tie žemės grumsteliai. Medyje juokės kikiliai.
Mokykloje sekėsi nekaip – vis sukosi mintys apie namus ir girtą motiną. Po pamokų užsuko pas tetą. Nuotaika greitai pasikeitė, niūrios mintys išlakstė susėdus už stalo. Tikras rojus – bandelės su uogiene ir arbata, paguodžiantis tetos žodis. O obuolių kvapas toks malonus, kad net nosį kuteno. Gal teta ką nors įdės į namus – parneštų savo vieninteliam broliukui.
Namo eiti nesinorėjo. Pasuko prie upelio, kuris po nakties šaltuko saulei pašildžius jau gurguliavo, bandė šiauštis ir karklų kačiukai. Dangus buvo vaiskus, lyg plunksnomis pakaišytas retais debesėliais. Polaidžio vanduo buvo toksai, kad, rodos, tik įbrisk ir krykštauk...
Artėjant prie namų smarkiau pradėjo plakti širdelė. Ką ras? Vėl girtą motiną ir zyziantį, valgyti prašantį brolį. Įkyrios mintys sukosi galvoje – pasiimti būtiniausius daiktus ir dingti iš šių namų, kur guli nemazgotų indų krūva, tušti alaus bambaliai ir cigarečių nuorūkos.
Vos pravėrusi namų duris, išgirdo apygirtės motinos šūksnius: „Vaikai, paduokit gerti!“ Keliasi, stengiasi eiti pasilaikydama į lovos kraštą, bet paslysta balutėje – gal pasiliejo alus, o gal nespėjo į tualetą... Tamsūs plaukai susivėlę, užkritę ant akių, veidas raudonai melsvas, išburkęs – atrodo kaip vaiduoklis.
„Tikrai pabėgsiu“, – daužėsi Rugilės širdis, akyse tvenkėsi ašaros.
Kai pasibaigia pinigai, namuose įsivyrauja taika ir ramybė. Motina ima tvarkyti apšnerkštus namus, skalbia, išneša bambalius, verda valgyti ir švelnų žodelį kartais ištaria. Bet neilgam. Artėjant pašalpų pinigėliams pasidaro irzli, pikta. Priperka kruopų, makaronų, duonos, aliejaus ir šaukia: „Tingine tu, išvirk zupės!“ Ir vėl kasdien tas pats riksmas ir sujaukti namai.
Ji tikrai bėgs iš šių namų. Tik kur?.. Močiutė sena ir gyvena toli – priglaustų ją su broliu. Pas globėjus ar į vaikų namus patekti nesinori. Gaila su broliuku išsiskirti...
Klasės draugams ir auklėtojai nieko nesipasakoja, slepia. Ir gėda, ir baisu... Po metų jau bus pilnametė, pasiims brolį ir bėgs iš šių namų...
Pravėrė langą – prasmukęs pro užuolaidą, kambaryje pasklido lengvas vėjukas. Įkvėpė gaivaus oro, nurimo.
Taip ir bėgo laikas. Mokslo metai ėjo į pabaigą. Rugilė dažnai išeidavo į pievas pasiskinti lauko gėlių. Atrodė, kad visą pievą surinktų ir nuneštų mamai, kad tik ji visą laiką būtų blaivi. Bet supranta, kad visų gėlių surinkti negalės, tik mažą puokštelę. Išsirenka patį gražiausią ramunės žiedą ir skabo lapelius – gers mama, ar mes gerti... Vis skabo ir šnabžda lyg maldą – ramunės negali pameluoti, jos žino, ar mes mama gerti, ar grįš tėtis ir bus kaip vaikystėje...
Prie kojų iš kranto žolių išlėkė antis ir, puolusi ginti savo vaikų, plakdama sparnais užstojo kelią. O ji neš gėlių motinai, kuri nepaliko nė mažos kertelės širdy savo vaikams, kuri negins jų, ištikus pavojui, nepasirūpins. Sunku buvo, be galo sunku. Prisėdo ant kupstelio ir gailiai pravirko. Sviro ramunių žiedlapiai nuo sūrių ašarų, gūžėsi ir kiti pievų žiedeliai...
Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda
