Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Džiaugsmo palytėta
Paukščių čiulbėjimas džiaugsmu užpildo tylą,
Žibuoklių žiedus glosto virpesiais lengvais...
Į žemę skverbias saulė – debesys suskyla
Ir plaukia gervių lydimi klyksniais.
Pavasaris... Atodūsiais alsuoja žemė,
O vyturių varpeliai skamba pumpuruos.
Varpai didingai gaudžia – Atpirkėjas kelias! –
Prie Amžinos šviesos malda glaudžiuos.
Šventų Velykų džiaugsmas jausmą palytėja,
Kai Aleliuja suskamba širdžių skliautuos.
Dėkinga, Atpirkėjau, už palaimos sėją –
Joje Tau meilę širdyje nešuos...
Gerumą perpus
Paklausyk –
Paukščiai giesmę išlieja...
Jų maldom virpa ryto skliautai.
Vos pasiekę saulėtekio lieptą,
Padėkokime Dievui už tai,
Kad gyvenimą galim apglėbti,
Išsimaudyt aušros spinduliuos
Ir netrukdomai slėptis po skėčiu,
Jeigu purvas į žemę lašnos...
Kai mintis iki saulės nutiesim –
Nuvilnys spindulys lig širdies...
Boružėlė, suklupus ant kiečio,
Apie gimstančią dieną kuždės...
Ačiū, Dieve, kad leidai nubusti,
Į čiulbėjimą skleisti sparnus,
Kad pripildei gyvenimo būtį...
Koks tikėjimo jausmas gilus!
Kiekviena minutėlė užlieta
Rinks laike subrandintus žodžius.
Nors blaškytų gyvenimo lietūs,
Mes dalinsim gerumą perpus.
Žydėti eisim...
Paglostė saulės šypsena
Snieguolės blyškų veidą –
Tarsi palaima iš dangaus
Į žemę nusileido.
Ir paukščių šėlsmas beržuose
Jau žirginius išpynė,
Nuo žemės ligi pat dangaus
Nutįso saulės brydė.
Snieguolių ištiestuos delnuos
Žvaigždėm rasa sužvilgo.
Jau greitai žaluma užklostys
Baltos žiemužės virsmą.
Mes saulės sulytais takais
Žydėt visi išeisim...
Palaimą Dievo iš dangaus
Į širdį įsileisim.
Iš sielos...
Maldos iš sielos gelmių trykšta
Ir srūva tarp pirštų rožančiaus lašai...
Tarp esamo-būsimo ribos išnyksta,
Ir maldos pakyla į dangų aukštai...
Kad dulkės kely jau nusėst negalėtų
Ant kenčiančios mano širdies,
Tikėjimo šviesą malda aš paliesiu
Iš dvasios šaltinio versmės...
Ir žodžiai sušilę iš sielos į sielą
Srauniausiais upeliais tekės...
Malda
Vėjas supa pritilusią erdvę.
Mano žvilgsny žvaigždė pasiklysta.
Mintys šėlsta, kol sielą išrengia –
Viduj šviečiančią mažą saulytę.
Ir nuplaukia žibuoklės paklydę,
Akim sugeria dangišką šviesą.
O išlaisvintoj sieloj ramybę
Balto angelo sparnas paliečia.
Maldos tyliai ekstazėje kyla,
Išbučiuodamos žvaigždę kiekvieną.
Ilsis sielos, subridę į tylą,
Lyg lelijos – baltesnės už sniegą...
...Dievo meilėj palaimintos miega...
Aldona MAKSVYTIENĖ
Vilkaviškis
* * *
Tas senas paprotys
lankyt kaimynus...
Margutį, kvepiantį vašku,
sugrubę rankos įdeda delnan –
mažutę saulę. –
Suvirpa vaikiška širdis
tarsi švenčiausiąjį priimdama...
Tas senas paprotys lankyt kaimynus...
* * *
Jaučiu alsavimą dienos ant savo veido
Ir dūmų skonį,
Ir baltą vyšnių žiedlapių kritimą
Į juodą žemę,
Į mane.
Tas praradimas būna įstabus,
Kai žiedlapiai sugrįžta
Į namus...
Ramutė SARAPINAVIČIENĖ
Kazlų Rūda
