* * *
Džiaugiamės sulaukę švenčių. Kiekviena atneša savo grožį, savo paslaptį. Kiekviena savaip nudžiugina. Kiekvienas pavasaris dovanoja Velykas. Jau atsibudo žiemos užmigdyti medžiai. Praplėšė akis ir stebisi, kaip viskas kinta. Brinksta medžių pumpurai, nedrąsiai kalasi švelnūs lapeliai.
Mūsų šeimoj visi, ypač vaikai, laukdavo Velykų, kurios džiugindavo dovanėlėmis, ryškiais margučiais. Visi žinojom, kad velykines dovanėles atneša Zuikis. Kodėl Zuikis? Jis toks švelnus, šiltas, patikimas, geras. Prie jo norisi prisiglausti. Jis toks savas, nes gyvena miške, kuris lanku gaubia Juodkrantę. Ne kartą teko jį matyti prabėgantį pro šalį, norėjosi griebti už ausų, paklausti, kur taip skuba.
Prieš Velykas Zuikis pranešdavo, kad jis neturi krepšelių dovanoms sudėti, prašydavo, kad vaikai juos padarytų ir paliktų koridoriuje. Naktį jis juos pasiims.
Namuose prasidėdavo sambrūzdis. Vaikai, jų buvo trejetas, puldavo prie darbo. Greit krepšeliai atsirasdavo, juos reikėjo papuošti. Iš spalvotų popierių rasdavosi gėlytės, žvaigždutės, kurios priklijuotos puošė maišelį. Vaikai prašydavo naktį nerakinti durų, kad Zuikis galėtų įeiti. Ir Zuikis įeidavo. Kartą jis neatėjo. Pasirodo, kad kaimynai turėjo svečių, buvo triukšminga. Vaikai tuoj puolė kaimyno prašyti, kad naktį netriukšmautų. Kiekvieną Velykų rytą dovanėlės laukė vaikų. Kiek buvo džiaugsmo!
Tą dieną visi eidavome prie jūros. Ji šniokštė, kvietė ateiti, pasidžiaugti pasišiaušusiom bangelėm, kurios vis glostė gintaro krantą.
Eidami prisimindavome pasaką apie Eglę žalčių karalienę, kaip ji stovėjo prie kranto šaukdama savo vyrą Žilviną. Tik jis neatplaukė balta pieno puta, o atbangavo juoda kraujo puta. Eglė pavertė vaikus medžiais ir pati virto egle.
Medžių viršūnes pašukavo debesys. Jie nutarė, kad ąžuolas visada bus miškų pažiba. Uosio ošimą, kuriam pritars gegutė, girdėsime širdy. O berželių liauni liemenys trauks kiekvieną apglėbti. Juk nuo beržų saulė spindulius surenka. O drebulės vis nesulaiko drebulio. Vaikams jos gaila. Juk ji tikrai nenorėjo pasakyti tėvelio vardo.
Grįžtame namo. Ausyse dar skamba Eglės žodžiai: „Man prie šono linguos čia sūnai milžinai, priešais jūra banguos amžinai amžinai.“
Banguos jūra, o mes lauksime kitų Velykų.
Aldona BALSEVIČIENĖ
Juodkrantė
