* * *
Žemė jau siunčia ilgesio žinutes pavasariui. Per nutirpusio sniego latakus. Per nušvitusio dangaus mėlį. Per suskrendančius svetur žiemojusius paukščius. Per klevų cukringą sulą.
Vaikšto žmogus žalsvėti ėmusia žeme. Beržo pumpurą besilukštenantį glostydamas. Žilvičio rykštes į glėbį dėdamas.
Žvilgsnis tarsi upelio krantai per ledonešį išsilieja. Širdis kaista lyg bažnyčios šventoriuje ugnies aukurą uždegus. Triumfuoja gyvybės pergalė prieš mirtį.
Kiekvieną dieną atversta Evangelijos knyga. Kalbiesi su ja tyloje. Dėkingume, Meilėje ir Tikėjime kalbiesi. Atjautoje ir gailestingume. Prisikėlusiojo viltyje. Dangaus paguodos išgyvenime, įžiebiančiame troškimą: „Kaip danguje, taip ir žemėje.“
Vaikštai ja. Bundančia žeme. Žodžio gyvybe, atbudimo džiaugsmu įtikėjęs. Nešiesi pažadus Aukščiausiojo. Jo ir žmogaus dialogą per ryšius su kitais bendrystėje įprasmindamas. Martino Buberio mintį kartodamas: „Kas myli gyvenimą, jo rankos neišvengiamai susilies su rankomis to, kuris šį pasaulį laiko.“
Vaikštai rinkdamas nuo tako supuvusius lapus, sutrešusius pagalius. Bus žengti lygiau. Išpraustus bepatekančios saulės dubeny pernykščių žolynų kuokštus, javo želmenis rankiodamas. Bus velykaičio dažalu. Gerumą žodžių, delno linijų atspaudus dienos darbų paveiksle dalindamas. Meilę, kurios pilnas esi ir kuri nepraėjo, dalindamas.
Kad Šventą Velykų rytą netuščias širdis į bažnyčią atsineštume.
Kad linkėtume vieni kitiems Prisikėlimo džiaugsmo.
Kad ramybės palinkėtume.
Rita MOCKELIŪNIENĖ
Šakių r.
