Danutė KATKAUSKAITĖ-RUSECKAJA, Zita VALEIKIENĖ, Vilija VILKELIENĖ

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos

Vaiko rauda prie žuvusios mamos kūno

Kai atsibusi, pasakysiu,
Kad kol miegojai, bombos krito,
Kad krislas manose akyse
Ramiai neleidžia laukti ryto,

Kad ašaros savaime ritas,
O ne todėl, kad švilpia kulkos,
Kad nors mūs langas uždarytas,
Bet krenta stiklo šukės smulkios,

Kad kol miegojai, daugkart aušo
Ir kad ne kartą vėlei temo,
Kad maistas jau seniai ataušo,
O mes nevalgę dar nė gramo.

Mamyte, viską pasakysiu:
Kad vienai man baisu ir šalta,
Kad visada tavęs klausysiu,
Kad vien tik duobės ant asfalto,

Kad plečias laužas, šalia – kitas
Ir kad kaimynų namas dega,
O jų mašinos suvarpytos,
Stogai namų kažko susmegę...

Gana miegoti, kelkis, mama!
Aš noriu valgyti, sušilti.
Kiaurai išpustė mūsų namą.
– Negali, vaike, ji prabilti.


Kreipimasis į karių motinas

O motinos šalies, kur mirtį sėja,
Jūs gimdėt sūnus dirbti ir mylėt –
Jie žus svetur, gyvybę pralaimėję,
Kaip okupantai ėję nugalėt.

Kodėl gi neginat vaikų, kuriuos auginot?
Kodėl ramiai nuleidote rankas?
Kodėl savąsias širdis užrakinot?
Jeigu ne jūs, tai kas apgins juos? Kas?!

Neverkit tyliai, eikite į aikštes,
Sukibę rankom kaip viena šeima.
Mamos valia – pretenzijas pareikšti.
Kur karas, ten griuvėsiai, dykuma.

Kariai – gynybai, o jie sėja mirtį.
Susigrąžinkite vaikus namo!
Jūs prievartai privalot atsispirti!
Kare labai svarbus mamos vaidmuo.

Danutė KATKAUSKAITĖ-RUSECKAJA
Vilnius

 

***

Tiktai maldoj galiu tave pasiekti,
bet tavo meilė dar gyvena mano širdyje, –
Brangioji mama, kokios gražios aušros,
kai žemė bunda, žiedą nešdama.
Sučiulbo paukštis virš gimtinės žemės, –
O kaip norėčiau skirti giesmę tau...
Žiedus pirmuosius prie širdies priglaudus
matau tave ir dovanoju viską tau.
Pakvimpa duona iš vaikystės metų, –
Tavos širdies ir delno šiluma joje...
Tarytum vėliavą aš šitą meilę nešiu.
Tik į pavasarį, į žmogų, į tave..

Zita VALEIKIENĖ
Lazdijų r.

 

Motulė

Motule, mama, motinėle,
Visais šiais žodžiais
Aš Tave pakviesiu
Į tėviškės rasotą pievą,
Kur teka upė ir beržynas ošia.
Ir nesvarbu, kad jau
Ne aš, bet tu
Manasis rūpestėlis.
Kad vis rečiau
Dukra ar bent vardu
Tu pašauki mane.
Šiandien aš tavo sesė,
O kartais draugė.
Bet nesvarbu...
Aš dar turiu Tave
Ir apkabint galiu.
Taip norisi sušukt
Visam pasauliui:
Aš dar turiu
Motulę savo.

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas