Sielos esė
Senas albumas ramiai miega stalčiuje. Pažadinu jį, ištraukiu į dienos šviesą ir verčiu lapus. Štai ir mano ieškomas lobis – trys prieškarinės nuotraukos. Atsargiai įstatau jas į rėmelius ir surikiuoju ant rašomojo stalo. Prieš mane – mano Mamytės jaunystė.
Pirma nuotrauka. Giedras septyniolikmetės veidelis žvelgia su nuostaba. Plaukai trumpai pakirpti. Akys susirūpinusios, nesišypso. Vieninteliai papuošalai – kuklus karoliukų vėrinėlis ir balta apykaklaitė.
Antra nuotrauka. Meilės neįmanoma paslėpti. Veido švelnumas, kuris sklinda tarsi saulės spindulėliai, praneša pasauliui apie didelę paslaptį.
Trečia nuotrauka. Graži, jauna moteris elegantiška suknele sėdi, ant kelių laikydama mažą dukrytę. Šalia stovi tėtis.
Laikas negailestingas. Pavydus. Netgi priešiškas. Pasaulis kraustosi iš proto. Šeimos idilė baigiasi okupavus Lietuvą. Tenka palikti laikinąją sostinę ir slėptis kaime. Vėliau – karas. Kas yra karas, supranta tik jį išgyvenusieji.
Per sumaištį patekote į vokiečių darbo stovyklą. Ant Tavo rankų – abi mažos dukrytės, šalia – močiutė ir sesers sūnus. „Mus saugojo Dievas“, – pasakodavai skaudžias nelaisvės istorijas. Ir tą ypatingą: sutikusios taiką svetimoje žemėje, ėjote per minų lauką to nežinodamos. Po kelių minučių paskui ėjusi žmonių grupė žuvo. Po karo ilgai sapnuodavai duoną. Tikrą ruginę duoną: rieki nuo kepalo kiek nori ir valgai valgai. Darbo stovykloje duodavo tik erzaco.
Į Tėvynę traukinys vežė tris mėnesius. Ji jau buvo kitokia. Kare dingo mylimiausioji sesuo ir brolis. Kitas brolis kankinosi tremtyje. Bet ten, tvirtai žinojai, laukė tėtis. O po penkerių metų gandras pametėjo mane – trečią dukrelę.
Gyvenimas mažame miestelyje rodė nagus. Sunkus fizinis darbas, priekabi viršininkė žemino ir skaudino tave. „Tu jai duoną, o ji tau – akmenį“, – aiškinai šluostydama ašarotas akis. Ak, Mama, kiek akmenų Tau teko kelyje.
Atsimenu Tave liesutę, nedidelio ūgio, bet turinčią didelę širdį. Nedideliame šeimos lizdelyje neatsakydavai nakvynės bei šmoto duonos benamiui Boleslavui. Mačiau, kaip lopei jo palaikį drabužį. Bekojui Mečiukui, kuris buvo pasidirbdinęs medinę platformą ant ratukų, užpylus velnio lašų, nuvairavus į griovį ir apvirtus, nesijuokdavai, kaip kiti, o skubėjai į pagalbą.
Prieš didžiąsias šventes pasidalindavai baltu pyragu su gausia sesers šeima. Tų pyragų skonį jaučiu ir šiandien, nes vaikystės pyragą moka iškepti tik Mama. Žinau, kad nė vienoje pasaulio konditerijoje tokio nerasiu, nes jame nebus Tavo meilės.
Atvykus į Kauną stebinai gatvių, teatro, kavinių, bažnyčių pavadinimais: „Savanorių prospektas“, „Įgulos bažnyčia“, „Valstybės teatras“, „Monikos“ kavinė. Į mano klausimą atsakei: „Man laikas sustojo keturiasdešimtaisiais metais, bet gal sulauksiu vėl laisvos Lietuvos“.
Dievas leido sulaukti Lietuvos laisvės. Iki gilios senatvės išsaugojai unikalią atmintį ir šviesų protą. Deja, kojelės negalėjo prabėgti Laisvės alėja, užsukti į šv. Antano bažnyčią, kurioje ėmėte šliūbą, padėkoti Dievui.
Žodis gydo, žodis žeidžia, krinta į širdį lyg akmuo. Šiandien, Mama, tik gydyčiau. Bet taip jau pasaulyje surėdyta – kol duktė pati netampa mama, nesupranta savosios.
Kažkas laša iš akių. Tai krinta sielos rasa. Patekės saulė ir ji nudžius. O į mane žiūri trys nuotraukos. Į mane žiūri mano Mamos jaunystė.
Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava
