Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Plaka viltį širdis
Plaka viltį širdis
Tarsi dalgį vasarvidžio rytą
Mano tėvo kieme,
Kur neliko net pilko akmens.
Plaka viltį širdis
Ir tuo viskas išties pasakyta,
Be vilties niekas žemėj
Negims, nežydės, negyvens.
Ir graži ta viltis,
Regis, nieko gražesnio po saule
Nemačiau, nors tikrai
Jau ne taip ir trumpai čia esu.
Begalybė jausmų,
Kurie puošia ir drasko pasaulį,
Be vilties visa tai
Neprasminga, nyku iš tiesų.
Tokie trapūs jausmai
Tai ir meilė, ir pyktis, ir džiaugsmas.
Net kančia –
Juk ir ji susidėvi su metais, žinai.
Tik viltis nemari,
Tiktai jos neįveikia joks skausmas.
Tad ir plaka širdis
Viltimi. Visada. Amžinai.
Vėjau, o vėjau
Vėjau, o vėjau,
Išgirsk mano dainą.
Imk mano nerimą, ilgesį žvainą.
Supk juos alyvose,
Krūmuos žilvičių,
Berk ant dirvono, ant pulko paukštyčių.
Neški į mišką,
Kur skleidžiasi plukės,
Vėjau, o vėjau, vai, koks tu suplukęs.
Tos mano mintys
Bemaž vargas vienas –
Minkštos kaip pūkas ir šiurkščios kaip šienas.
Lengvos kaip akmenys
Ten – gale lauko,
Sunkios kaip rūkas, kur pievose plauko.
Vėjau, paimki
Ir neški pavėjui
Širdžiai jautresnei ir laikui teisėjui.
* * *
Parašyti žodį.
Sakinį. Eilutę.
Kad galėtum likti.
Kad galėtum būti.
Kad kažkam rūpėtų.
Kad kažkas atmintų.
Kad kažkas net skolą
Dar kažkam grąžintų.
Kad kažkas skaitytų.
Kad susimąstytų.
Kad kažkas gal žodį
Kokį pasakytų...
Kad kažkas pajustų
Sielos giminystę –
Ne visus šilkais
Gyvenimas mus vystė.
Laiko ratelis
Ratelis laiko dūzgia, sukas,
Vyniojasi dienų gija,
Čia tyliai, švelniai tarsi pūkas,
Čia burias sruoga įvija.
Dangus aukštai gražus, žvaigždėtas
Ir paslaptinga visata.
O kam gi tu, žmogau, žadėtas?
Ir kas ta žemės planeta?
Gražumas vasaros saulėtos
Nuvysta, nušnara bemat.
Žmogaus širdis – dalis planetos,
Naivus žydėjimas toks pat...
Ir veržias ašara į dainą,
Ir išsilieja eilėmis.
Tik liūdesys visad praeina,
O viltys lieka su mumis.
Ratelis laiko dūzgia, sukas,
Vyniojasi greita gija,
Čia vėsiai – tarsi pievų rūkas,
Čia degina it žarija...
* * *
Ak, laimė, laimė...
Girdime kas dieną.
Tik kas gi ji, ta nuostabi dama?
Ieškodami
Atsitrenkiam į sieną,
Gal ten už jos šviesa ir šiluma?
Tačiau Kūrėjas
Nieko nepamiršo,
Gyvenimas tikrai gražus – išties!
Tik laimę su skausmu
Kažkas supiršo.
Suvokti tai nereikia išminties.
Rūpestis
Be rūpesčio nėra
Nė lašo meilės,
Tatai aiškiau negu kad dukart du.
Be pastangų negimsta netgi eilės
Ir žuvys nesiveisia po ledu.
Be rūpesčio
Nežydi jokios gėlės,
Nors augtų ir auksiniam vazone,
Nuvys, sudžius, nes gyvos, o ne lėlės,
Kurioms vis tiek, ar kalbini, ar ne.
Visiems mums reikia
Rūpesčio, gerumo,
Varguos – užuojautos, širdies – jausmuos.
Ir netgi paprasčiausio padorumo.
Ir žiburėlio, laukiančio namuos...
