Rima DANYLIENĖ. Sūris už maldą

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Augau kaime pas senelius, tad nuo vaikystės gerai pažinojau kaimo buitį. Labai mylėjau gamtą, mėgau klaidžioti laukais, klausytis paukščių, netgi su medžiais kalbėdavausi. Deja, senelių netekau anksti, o grįžusi pas mamą, kuri gyveno miesto daugiabutyje, sunkiai prisitaikiau prie pasikeitusios aplinkos. Todėl labai džiaugdavausi, kai kaime gyvenanti teta vasaromis pakviesdavo pasisvečiuoti jų namuose. Viešnagės paprastai užtrukdavo ilgai.

Darbų ten netrūko. Dirbo žemę, turėjo nemažai gyvulių ir paukščių. Dėdė fermoje šėrė veršelius. Paaugę vaikai kiek galėdami stengėsi padėti ir jam, ir tetai, kuri sukosi po namus. Netinginiaudavau ir aš. Padėdavau ravėti daržus, šienauti, lesindavau paukščius, imdavausi ir kitų man pavestų darbų. Puikiai pritapau jų šeimoje, džiaugiausi, kad mane laiko sava.

Teta mokėjo šeimininkauti, buvo darbšti ir taupi. Skaniai ir sočiai maitino šeimą, o kas nuo jos atlikdavo, dviračiu veždavo į turgelį. Teta buvo geraširdė ir sąžininga, tad paprastai viską greitai išparduodavo, nes nuolatinių pirkėjų netrūko.

Buvo tikinti, bet į bažnyčią nueidavo nedažnai. Ši buvo tolokai nuo namų, o ir laiko neretai pritrūkdavo. Bet visada sekmadieniais, o kartais ir šiokiadienio vakarais, šeima susirinkdavo maldai. Man tai patiko, nes taip buvo elgiamasi ir senelių namuose.

Labai mėgau tetos gaminamus kaimiškus valgius, paprašyta padėti apsidžiaugdavau. Patiko kartu gaminti, nemažai iš jos išmokau. Už tai esu dėkinga, nors nei tetos, nei dėdės jau nebėra, kaip ir sodybos, kur buvo taip gera. Vaikai ją pardavė, o naujieji gyventojai nugriovė ir namus pasistatė arčiau kelio.

Pats skaniausias iš tetos gaminamų patiekalų man buvo saldus varškės sūris. Valgydavau jį rytais su pyrago riekele, o kartais dėdė, kuris irgi mėgo mane palepinti, sūrį aptepdavo medumi. Važiuojant namo ir lauktuvių įdėdavo. Džiaugiausi. Nei pirktas parduotuvėje, nei miesto turgelyje savo skoniu jam nė iš tolo neprilygo, tad namuose dažnai pasišaipydavo, kad jau nežinau, ko noriu.

Laikas bėgo. Visi trys vaikai išvyko į miestus mokytis, o vėliau ten ir įsikūrė. Prašė tėvų saugoti sveikatą ir atsisakyti bent dalies gyvulių. Tik tai padaryti nebuvo lengva. Mat teta niekaip nenorėjo skirtis su karvutėmis, kurias labai mylėjo, o veršelius – kaip vaikus. Taip pati sakydavo. Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Jų gyvulėliai visada buvo laiku pašerti, pagirdyti, apglostyti.

Staiga mirus dėdei tai teko padaryti, liko tik sena karvutė. Bet atvažiavus vaikams, o ir man apsilankius, skaniuoju sūriu vis dar pavaišindavo.

Pati sūrių niekada nespaudžiau. Gyvename mieste, gyvulių nelaikom, bet turguje kartais nusiperku. Visa šeima juos mėgstam, bet man vis ne tokie, ir gana.

Tą kartą buvo ketvirtadienis, darbo diena, tad ir pirkėjų, ir pardavėjų turguje gerokai mažiau. Pamažu einu pro maisto prekystalį. Didelio pasirinkimo nėra. Diedukas, apsistatęs kibirėliais medaus, moteriškė su dėžėmis obuolių ir daržovių, senutė su vaistažolių ryšulėliais ir, žinoma, žila moteriškė marga skarele, prekiaujanti kaimiškomis gėrybėmis. Jos link ir einu. Mane pralenkia jaunas, darbiniais drabužiais apsirengęs vyras. Matyt, dirbo netoliese ir nusprendė apsirūpinti maisto produktais. Paklausinėjo, kiek kas kainuoja, išsirinko sūrį. Gal pasirodė brangu, o gal pinigų nedaug teturėjo, tad ėmė derėtis. O tai daryti, reikia pripažinti, tik­rai mokėjo. Suklusau ne tik aš, bet ir prekiautojai, sustojo pora žmonių. Jo siūloma kaina pardavėjai turbūt pasirodė per maža.

– Jau geriau tada aš sūrį už maldą „Sveika Marija“ atiduosiu, – pareiškė. – Bent bus garbė Dievui ir jo motinai.

– Tikrai? – nustebo vyrukas. – Man tai tikrai patiktų.

Nieko nelaukęs, persižegnojo ir sukalbėjo ne tik paprašytą maldą, bet ir visus poterius, aiškiai tardamas žodžius. Žmonės aplink suklego. Dabar jau buvo tikrai įdomu. Moteriškė akimirką dvejojo, o paskui tiesiog ištiesė sūrį jam. Vaikinas padėkojo ir skubiai nuėjo. Turbūt darbas laukė. Atsisukęs dar pamojo ranka, nusišypsojo.

– Toks jaunas, nė nepagalvojau, kad mokės, – nusišypsojo ir pardavėja.

Neatrodė, kad gailėtųsi ar būtų nusivylusi. Šypsojosi ir visi aplinkui. O kaipgi kitaip?

Nusipirkau sūrį ir aš. Nesiderėjau, dargi pridėjau šiek tiek arbatpinigių. Tą patį padarė ir kita moteriškė. Močiutė iš kaimo man priminė tetą. Neabejoju, kad būtų pasielgusi taip pat. Ne tik pažadą tesėdama, bet ir aplinkui save sukurdama gerą nuotaiką. Net jei kitą kartą į panašų sandėrį jau nesileis. Nors pagaliau kas žino. O gal?..

Rima DANYLIENĖ
Radviliškis

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas