* * *
Tik pramerkusi akis matau didžiulį langą su pro jį kyšančiomis plikomis beržų viršūnėmis. Trečias aukštas. Visi buto langai – į pietus. Saulėtą dieną mes tiesiog maudomės šviesoje. Mane tai gaivina. Bet šiandien gamtoje nuotaika ne ta. Vėjas negailestingai mojuoja beržų viršūnėmis, pilki debesys iš vakarų pusės bėgte prabėga rytuosna. Užsikuičiau lovoje ir kai susiriečiu, stengdamasi apsimauti puskojines, dangus visai apniunka. Apsikabinu kojas rankomis ir padėjusi galvą ant kelių nurimstu, – gal taip įkvėpsiu į jas bent kiek gyvybės. Ir, o stebukle! Vėjas nupučia debesis ir lango kampe pasirodo mėnulio pilnatį primenanti saulė. Šviesa tokia akinanti, kad akimirkai užsimerkiu. Pro beveik suglaustų blakstienų plyšelį matau aplink saulę švytinčią aureolę. Pats diskas juodas kaip per pilną saulės užtemimą. Vėjo pučiami debesys, įsiterpę tarp saulės ir manęs, stengiasi atimti šį stebuklą, bet ji vis išnyra ir išnyra. Gražu. Užmirštu savo kojas ir pačią save. Gamtos grožis sušildo sužvarbusią sielą ir nors po akimirkos už lango vėl pilkuma, šypsausi. To pakanka, kad išsirisčiau iš lovos laiminga.
Pamenu savo pirmas dienas ligoninėje. Buvo tokia graži vasara. Pradėjau prašyti palatos sesutės, kad dieną išvežtų mane į lauką. Pirma reakcija buvo neigiama: „Neišsigalvok.“ Bet po kiek laiko, pritariant gydytojui, aš išsikovojau teisę į laisvę. Reikėdavo tik susiorganizuoti dvi plyteles šokolado slaugutėms. Jos buvo labai užsiėmusios ir atbėgdavo mane išvežti į lauką savo kavos pertraukėlės sąskaita. Drr, drrr, drrrr, – dardėdavome klinikos koridoriais, bumt, bumt, bumt, – bumpsėdamos šokinėjome slenksčiais. Lauke jos nukeldavo neštuvus ant pievos ir su likusiu vežimėlio rėmu dardėdavo atgal. Na, o mes džiaugdavomės paukščių balsais, pušų ošimu. Sėdėdama ant vešlios žolės sesė man skaitydavo knygą. Galėjau klausytis tik pasakų, – man nebuvo įdomios suaugusių žmonių problemos, nes pati jų turėjau per daug. Ypač mėgau Selmos Lagerliof „Nilso kelionė su laukinėmis žąsimis“. Labai trūko judesio, todėl kelionės kartu su Nilsu ant žąsino Martyno nugaros man iš dalies kompensuodavo nejudrumą. Graži ta Švedija, jos pievos, upės, miškai ir kalnai...
Išsikovojusi ligoninėje teisę į laisvę, ieškojau sau kompanijos. Žinojau, kad antrame aukšte guli jauna moteris po traumos. Nusiunčiau pas ją sesę. Kelias dienas truko diplomatinių santykių su slaugutėmis sutvarkymas ir vieną dieną girdžiu – kažkas atbilda manęs link per nelygų šaligatvio betoną lauke. Slaugutės nukėlė moterį su neštuvais, atsuko mus viena į kitą ir nudardėjo atgal. Alkūnėmis atsirėmusios į pagalves susipažinome. Jos namuose du nepilnamečiai vaikai, mano – irgi. Nežinau, geriau ar ne, ji – ištekėjusi, aš – jau dešimt metų našlė. Galvojau, kad man geriau – nebus kam palikti. Nesuklydau – jos vyras už metų sukūrė kitą šeimą, o iš ligoninės nuvežė ją pas tėvus. Butas mažas, nepritaikytas. Teko jai kelis mėnesius gulėti lovoje – vežimėlis niekur netilpo pro duris.
Tuo metu klinikų nervų skyriuje vyko remontas. Pamačiusi statybininkus pilnais betono kibirais, ant neštuvų dardėdama pro šalį, paprašiau vieną kibirą išpilti prie įėjimo laiptelio nuolydžiui pagerinti. Statybininkas nuo tokio pageidavimo net pritūpė – nedažnai tenka išgirsti tokį „paskutinį“ ligonio norą. Neabejoju, kad aš jam tokia ir atrodžiau: ant vežimėlio neštuvų susukta į baltas paklodes kaip naujagimis. Bet vežama iš lauko į palatą atgal buvau maloniai nustebinta išvydusi ant laiptelių užmestas kelias plačias lentas, uždengusias stingstančio betono masę. Dabar, kai nuvykstu į klinikas ir matau tą jau trupėti pradėjusį nuolydį, viduje didžiuojuosi, kad „tai mano darbas“.
Taigi gulime pievoje gražią vasaros dieną kartu su antro aukšto kaimyne ir matome betoninio tako horizonte šunelį. Toks kudlotas, rudomis dėmėmis. Šniukštinėja pakraščiais ir vis arčiau mūsų. Uosto, uosto. Abi buvome su kateteriais, todėl pažįstami kvapai jį ir priviliojo. Šunelis sukinėjosi, sukinėjosi ir pribėgęs prie mano kojūgalio, pakėlęs koją paženklino neštuvus, o su jais ir mane. Nei rėkti, nei juoktis. Žiūrėjome abi sustingusios ir tik kai jis linksmas nulėkė, atkovojęs dar vieną teritorijos kampą, pradėjome juoktis. Būna ir taip...
Abi džiaugėmės gražia 1996 metų vasara. Tie metai buvo paskelbti Pasauliniais invalidų metais. Abi prieš savo valią garbingai įstojome į jų gretas. Žinoma, tuomet mes turėjome Viltį. Aš mažesnę, ji – labai didelę. Atrodė, pagulėsime mėnesį kitą ir vėl į darbą. Deja, savo nuosprendį iš buvusios studentės lūpų išgirdau po dviejų mėnesių. Nežinau, kaip būčiau pasielgusi, jei būtų gydytojai man pasakę tiesą tuoj po operacijos. Abejoju, kad būčiau taip kovojusi. Pamenu atėjusio po operacijos chirurgo, gero mano draugo ir mokytojo, akis. Taip ir neišdrįsau jo paklausti, kaip pavyko operacija. Tik paklausiau: „Ko man Dievo paprašyti?“ „Šventos kantrybės“, – tyliai atsakė chirurgas ir šimtu procentų buvo teisus. Be šventos kantrybės ir šiandien neišgyvenčiau nė dienos. Atsiminusi vis stebiuosi, koks jis išmintingas žmogus...
Ta vasara buvo labai labai ilga. Po to vėjas pradėjo negailestingai plėšyti klevo, prisiglaudusio klinikų tvoros kampe, lapus. Vėl sugrįžome į vienutę pirmame aukšte, draugų rūpesčiu išprašytą iš skyriaus administracijos. Už lango jau stiebėsi neurochirurgų kruopščiai prižiūrimos eglaitės, bet negalėdama nei atsisėsti, nei pakelti galvos, aš jų nemačiau. Greitukes, kurios vežė ir vežė vis naujus ligonius, girdėjau, o eglaičių nemačiau. Niūru buvo žiūrėti diena iš dienos į suskeldėjusį tinką lubose.
Vieną vakarą stovėdama prie lango sesė sušuko: „Sugalvojau!“ Pasiraususi savo rankinėje padavė man veidrodėlį ir nukreipusi jį į langą man parodė Vakarinę žvaigždę. Tai buvo Viltis. Ji padėjo man vėl užmegzti ryšį su jau beveik prarastu pasauliu.
Šiandien vėl dairausi pro lango pilkumą. Visgi kiek daug pasiekta. Kiek daug šiandien aš turiu galimybių lyginant su ta vasara...
Angelė RUDŽIANSKAITĖ
Kaunas
