* * *
Trumputės tos birželio naktys, nebesutemsta juodai. Tik tamsiai sutirštėja vaiskus mėlynumas.
Rūkas ėmė sklaidytis, o dangus vis labiau raudo ir pagaliau pasirodė didelė saulė, panaši į raudonos aguonos žiedą. Laukai dar miegojo, o medžiai stovėjo apsunkę nuo rytmetinės rasos. Už lango džiaugsmingai čirškė paukščiai, sveikindami ramią, bet vėsią aušrą.
Anupras prabudo anksti. Gėlė traumuotą ranką ir akis. „Gal orai keisis“, – pagalvojo jis.
Pasisiekė lazdelę, atsikėlė ir tvirtai nušlepsėjo prie viryklės. Išgers arbatos ir lauks sūnaus. Buvo sutarę, kad nuveš jį į gimtuosius kraštus.
Neužilgo atvažiavo sūnus su anūku ir senukas įsiropštė į automobilį. Kelias netolimas, vos už kelių kaimų ir miškų. Už posūkio pasirodė seniai nematyti tėviškės laukai. Nei sodybų, nei pavienių medžių nelikę...
Laikas negailestingas – nušlavė nuo žemės paviršiaus viską, kas buvo praeityje, kur gyveno žmonės, augino vaikus ir javus. Medžiais nuošė, keliais nuvingiavo dešimtys metų. Prisiminė šienapjūtes ir griežlės balsą, pustomo dalgio žvangėjimą ir paslaptingą pelėdos ūkavimą...
Netoliese bolavo miškas, kuriame Anupras rado tą nelemtą sprogmenį ir nieko neįtardamas parsinešė į namus. Namiškiams nematant įslinko į kalvę. Net nesuprato, kas tai per daikčiukas. Tėvas buvo prisakęs, kad neimtų į rankas miške rastų gelžgalių, bet vaikui taip knietėjo sužinoti, kas jo viduje, pakalinėti norėjosi... Padėjo ant priekalo ir užsimojo plaktuku... Sprogimas... Aptemo saulė, pabiro žvaigždės... Atsibudo ligoninės palatoje. Tik tamsa... Akys aptvarstytos, rankos nejuda, subintuotos.
Girdėjosi aimanos ir gilūs atodūsiai, palatos kaimynų šnabždesiai: „Gaila vaikio – liks aklas ir be rankų.“ Čia vyko žūtbūtinė kova už gyvenimą. Dažnai lankydavo nuo ašarų pavargusi mama.
„Aš negyvensiu, aš pasidarysiu sau galą, – tyliai šnabždėjo jo lūpos, – aš nebūsiu našta mamai.“ Girdėjosi mamos graudi rauda. Ir kodėl jis nepaklausė tėvo...
Palatos kasdienybė skverbėsi į kūną. Kiek čia skausmo ir tragizmo, lyg vienon vieton būtų susibėgusios visos nelaimės ir aimanos. Adatų dūriai, perrišimai, vaistų kvapas... Malonūs, guodžiantys sesučių ir gydytojų žodžiai... Ir taip kiekvieną dieną. Gal po savaitės daktaras paprašė pajudinti rankos pirštus. Dešinės rankos du pirštai judėjo.
– Tai gerai, – pasidžiaugė jis, – O dar po savaitės, kitos nuimsime tvarsčius nuo akių.
Šito Anupras labai bijojo. O jeigu nematys, bus tik tamsa... Norėjosi pabėgti nuo liūdnos realybės.
Dienos slinko ilgai. Pagaliau nuėmė tvarsčius. Matė lyg pro rūką, bet gydytojas pasidžiaugė:
– Ne taip viskas ir blogai. Dar pagerės, reikia laiko, – ramino jis.
Ligoninės, operacijos, sanatorijos... Regėjimas pagerėjo, bet vietoj kairės rankos teliko bigė. Ir randuotas veidas...
Visą šią skausmingą istoriją Anupras papasakojo sūnui ir anūkui. Visi trys susikaupę žvelgė į padūmavusį mišką. Anūkas tyliai prabilo:
– Labai noriu, kad pasaulyje būtų taika ir ramybė, nebūtų nei ginklų, nei karų...
Pažeme prazvimbė kamanė. Kiekviena įlomėlė lyg pieno buvo pripilta vėsaus rūko. Laukai svaigino nenusakomais kvapais. Saulė iš Anupro siurbė nebejaunas jėgas. Senatvėje žmogaus dienos bėga pasišokinėdamos, nusinešdamos užmarštin išgyvenimus ir skausmus.
Diena jau krypo vakarop. Suvalgę po sumuštinį, jie susiruošė į namus. Pro mašinos langą matėsi vakarėjantis dangus. Pakelės medžiai, lengvo vėjelio plaikstomi, mojavo šakelėmis, tartum kviesdami atvažiuoti dar kartą... Pravažiuojant upelį, anūkas pamatė baltąjį garnį ir garsiai apsidžiaugė:
– Mūsų pasaulis labai gražus, tik reikia mokėti jį mylėti.
Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda
