Aldona BALSEVIČIENĖ. Visko žmogui reikia

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Norom nenorom žvilgsnis nukrypsta į marias. Vanduo ramiai pliuškena, tviska tarsi mėlyno aksomo juosta.

Anoj marių pusėj lyg juodu pieštuku apibrėžtas krantas kviečia žvilgterėti: ar matai, kaip juoda juosta paslepia namus, mišką, žmones. Gali tik įsivaizduoti ten gyvenančių žmonių buitį, pajusti jų širdžių plakimą. Virš vandenų plyti saulės nublukintas melsvas dangus. Kur ne kur maži debesėliai, tyliai glausdamiesi vienas prie kito, pasakoja savo paslaptis.

O debesėliai daug mato. Mato mus, palinkusius prie rūpesčių, mato besišypsančius veidus, mato laimingas poras. Manau, jog džiaugiasi, kad jau praėjo virusų banga, kad žmonių veidai šviesėja.

Nugirstu, kaip draugė dalijasi įspūdžiais. Albina, eidama pamario gatve, pastebėjo ant grindinio susiraičiusį ilgą ploną gluodeną. Jis neskubėdamas šliaužė, judesiai – tokie lėti. Matyt, jauniklis, pagalvojo Albina. Pagailo jai gluodeno. Čiupo už liemens ir patraukė link marių. Ten tyliai padėjo gluodeną. Netikėtai jo vos sparnais neužkliudė varna. Ji metėsi priekin, lyg norėdama nuvyti Albiną nuo gluodeno. Matyt, varnai atrodė, kad ji nori gluodeną nuskriausti. Grįždama gluodeno neberado...

Vis pagalvoju, kokios tos varnos protingos. Kiekvieną rytą ant mano rūsio stogelio prie pat virtuvės lango nutupia varna, apsižvalgo, ar nieko jai nepadėjau, sukranksi, lyg duodama ženklą, kad paskubėčiau su pusryčiais. Kartais kartu atskraidina jauniklį, lyg norėtų perduoti savo žinias. Varnos supranta, kad randamu maistu reikia dalintis. Kranksėjimu sukviečia drauges. Greit maistas išnyksta. Varnų lyg nebūta. Pagalvoju, kad paukščiai moko žmones, jog reikia gyventi draugiškai, viskuo dalintis, matyti nelaimes, padėti kuo gali. Ypač dabar, kai Ukrainoje vyksta protu nesuvokiamas karas, kai žūsta moterys, vyrai, vaikai.

Juk žmonės taip ramiai gyveno, pamiršę praeitus karus, jaunesni jų nepažinę...

Daiva visiems pasakojo, kaip ji ilgai stebėjo paukštvanagį, skraidantį virš namų. Jis, matyt, buvo nusižiūrėjęs kregždučių lizdą. Mažos kregždutės pulku puolė paukštvanagį, vydamos šalin. Kas beliko plėšikui. Tik pasitraukti, palikti paukštelius ramybėje. Vienybė – galybė, sako žmonės. Tą suprato ir kregždutės.

O glebus vėjas tingiai glamonėja žolę, krūmus, medžius. Šakos lyg maldai susiglaudusios meldė Dievo palaimos.

Pažvelgiu į dangų, o ten jau kaupiasi lietaus debesys.

Visko žmogui ir paukščiams reikia. Ir saulės, ir lietaus, ir dangaus, ir žemės.

Aldona BALSEVIČIENĖ
Juodkrantė

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas