Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Be užuolaidų
Kam tos užuolaidos? Tegu
gaivi vėsa pro langą plūsta
ir tuzinai gelsvų žvaigždžių
tegu apšviečia mano būstą.
Gražu stebėti naktyje,
kaip virš beržų mėnulis plaukia,
kaip mirguliuoja žvaigždija,
kaip rytmečio sodyba laukia.
Tolybėj ūkteli apuokas.
Nuaidi pievoj laumių juokas.
Debesis
Plaukia baltas debesis
per padangę mėlyną.
Pamažu tamsi naktis
patvoriais atsėlina.
Ir žinai: pasaulis šis
niekur nesivėlina.
Plauks, kiek reikia, debesis
per padangę mėlyną.
Vasara
Apvyto Joninių vainikai.
Diena minute sutrumpėjo.
Net nepajutom, kaip iš tyko
geltonos liepos pražydėjo.
Ta soti vasara. Žalumas.
Tasai danguvio mėlynumas.
Pieva
Po nešienautą pievą
skraido drugeliai – baltukai.
O virš tos pievos plaukia
melsvai balti debesiukai.
Pieva – šilta kaip krosnis.
Karšta žolynui ir gėlei.
Išlykit lietaus nors lašą,
melsvai balti debesėliai.
Regiu ant pasostės sėdintį
didį, suplukusį Dievą.
Skraido balti drugeliai
po nešienautą pievą.
Joninės
Nugriaudėjo.
Nužaibavo.
Nulijo. Ir vėl giedra.
Telkšo balutės ir balos.
Žėri skaidri rasa.
Joninės.
Nebegieda
lakštingala. Tyli giesmė.
Tik juokiasi ir šėlioja,
ir švilpauja volungė.
Laužas.
Dešrelės.
Dūmas.
Tas vakaras.
Tas gardumas.
Lietus
Per naktį lijo lijo lijo.
Dejavo žemė nuo sausros.
Žolynai blyško, išsiilgę
šaltos, gaivinančios rasos.
Per naktį lijo lijo lijo.
Alsavo žemė ir žolė,
ir džiaugės panamėj išdygus
karpytalapė dilgėlė.
O paryčiais staiga nustojo.
Nušvito mėlynas dangus.
Strazdai ir volungės giedojo:
koksai pasaulis nuostabus!
***
„bet argi tai mažai – turėti dangų“
Antanas A. Jonynas
Argi tai mažai –
turėti tuos gražius gandrus,
kur kas dieną praskrenda virš lango?
Jie skraidys ir kai manęs nebus,
kils aukštyn į debesį, į dangų.
Kitas ar kita į juos žiūrės
ir rašys iš didelės raidės
tuos kelis nepaprastus žodžius:
Gandras. Langas. Debesis. Dangus.
