Vilija VILKELIENĖ. Verkianti vasara

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

* * *

Praėjo rugpjūtis, paskutinis vasaros mėnuo. Tik ar šiemet ji buvo užsukusi pas mus? Na, gal kažkiek ir pašildė saulutė, o visos kitos dienos buvo verkiančio dangaus preliudijos. Gal taip ir turi būti – šitiek aukų pareikalavo karas Ukrainoje, tai ar gali neverkti dangus, ar gali? Jau keleri metai gerų naujienų neišgirsi: virusai, karai, kylančios kainos, nesuprantamos sveikatos reformos... Tad kaip tam dangui neverkti, kaip neraudoti?

Vėjas irgi dirba savo darbą. Žmonių galvose sumaištis – nežinia, ką kaltinti, ką teisinti, už ką balsuoti, ką apskųsti. Viskas taip sujaukta, kad vėjo pasiutpulkė rauna medžius iš pat šaknų, smegduobės atsiveria ir Lietuvoje. Atsikelia žmogelis iš ryto, eina laukan pasižvalgyti, o duris pravėrus – praraja. Arba važiuoja sau ramiai į darbą, klausosi radijo ir staiga – kelio nebėra, tik gili duobė. Tai kaip tam vėjui nesiausti? Taip ir gyvenam kiekvieną dieną su dangaus ašaromis ir vėjo bučiniais.

Irutė žvalgosi pro langą: nori kieman, bet bijo nosį iškišti. Kol susiruoš, kol atsisės į savo karietą, žiūrėk, ir vėl lietus prapliups. Ir kur jai bildėti su savo ratais? Nedėkinga vasara Irenai – vos kelias dienas galėjo leisti kieme ar kaimo keleliu važiuoti į vietinę parduotuvę. Miestan irgi šią vasarą atsisakė vykti. Ta oro kaita – tai lyja, tai uraganas, tai vėjo šokis toks stiprus, kad, rodos, ratai tuoj nuvirs ant šono. O būdavo vasaros, kai išvažiuodavo su savo karieta visai dienai į miestą. Vos penki kilometrai iki miesto centro, ji jauna, stiprių rankų mergina, tad nebūdavo sunku šį atstumą įveikti ir vakarop grįžti namo. Važiuodavo į parką, maitindavo antis ir žiūrėdavo į Šešupę. Tai ji kalta, kad šiandien Irena sėdi ratukuose...

Baigė dvylika klasių ir paskutinę mokslo metų dieną sumąstė su draugėmis pasimaudyti upelyje. Medis, šaknis įleidęs į vandenį, viliojo merginą, ji sugalvojo šokti nuo pagrindinės šakos į vandenį ir taip klasės draugui Rokui parodyti, kokia ji drąsi. Tik tas šuolis buvo toks nenuspėjamas – pliumptelėjo vandenin ir tiesiai į akmenį, o gal į kokią išsikerojusią šaknį, kas ten žino.

Atsibudo ligoninėje, prijungta prie tūkstančio laidelių, kūnas kažkoks medinis, nesavas. Pabandė pajudinti rankas – juda. „Viskas gerai“, – pamanė Irena. Tik dar po paros prisiminė, kad turi ir kojas. Tik jos – nė krust, iš viso nejautė jas esant. Ir tada išgirdo nuosprendį – pažeistas stuburo slankstelis, savomis kojomis vaikščioti negalės... Kas dėjosi Irenos galvoje ir širdyje, gali suprasti tik tas, kas pats tai patyrė. Kiek isterijų, ašarų buvo! Tik Abromiškių sanatorijoje ji pradėjo mylėti kitokį gyvenimą. Ir tada buvo vasara, ir tada verkė dangus, tik ne taip ilgai, kaip šiemet.

Irena rytais klausosi radijo ir nerimauja: o jeigu karas ateis ir į Lietuvą, ką jai reiks daryti, kur slėptis? O gal ir tokiems kaip ji galima kariauti? Tada ji nebūtų nuošaly, imtų šautuvą ir skubėtų į pirmas gretas. Juk norėjo studijuoti Karo akademijoje. Kiek būta svajonių, kiek vilčių! Viską pakeitė vienas šuolis...

Irena jau nebelaukia vasarų. O ir kam? Kad primintų jos poelgio pasekmes? Rokas išvyko studijuoti, taip ir negrįžo į namus. Baigęs policijos akademiją liko dirbti Kaune. Po to lemtingo įvykio jiedu daugiau nesusitiko. Gal ir gerai, nenori ji gailesčio, užuojautos. Jis net nežino, kad dėl jo Irena šoko į vandenį. Jei galėtų atsukti laiką, nerizikuotų savo sveikata, kad ir kaip mylėtų Roką.

Klasės draugai lankė tol, kol išvyko studijuoti. Kelios merginos dar užeidavo grįžusios namo, bet kalba nesirišo. Tik kaimynų Benas, kur buvęs nebuvęs, kas dieną po darbo, žiūrėk, ir suka į Irenos tėvų namus. Kol buvo sveika, Irena į jo pusę nė nežiūrėjo, laikė jį klasės nevykėliu. O dabar laukia susitikimų. Jis atneša naujienų – kas tuokėsi, kas skyrėsi, kas baigė mokslus, o kas nuėjo klystkeliais. Ir tokių klasės draugų buvo – neįstojo studijuoti ir širdgėlą skandino pigaus vyno butelyje. Ant tokių Irena labai pyko – sveiki kūnu, o proto... Jei ji turėtų sveikas kojas, šiandien studijuotų Karo akademijoje, o gal vyktų savanoriauti į Ukrainą.

Vasara verkia, per daug žmonijoje pykčio, nesantaikos, pavydo, per daug. Kaimynas, gyvenantis dideliame name, turintis naujausias mašinas ir verslą, pyksta, kad Lietuva padeda nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Sako, kad Lietuvoje žmonės irgi skurdžiai gyvena. Irena nesutinka su tokiomis kaimyno mintimis: jei tik nesi tinginys, gali susirasti darbą ir gyventi oriai. Juk mūsų seneliai išgyveno tremtį, parodydami rusams, kokie lietuviai darbštūs žmonės. Jie sodino bulvių lupenas ir taip išsiaugindavo derlių. Netingėkim ir nelaukim, kad mumis pasirūpintų valstybė, patys pajudinkim rankas ir protus.

Irena nedejuoja. Namuose ji veria gintaro karolius ir taip prisiduria prie neįgaliojo pensijos. Augina penkias vištas – jos dėkingos už rūpestį ir kiekvieną dieną padovanoja po kiaušinuką. Dar Irena pamėgo piešti ant šilko – šio amato išmoko seminare, kurį organizavo neįgaliųjų draugija. Moteris kimba į gyvenimą taip, kaip moka, taip, kaip sugeba, o jai padeda ir jos gyvenimo palydovu tapęs Benas. Tas pats Benas, iš kurio mokykloje su draugais tyčiojosi...

Sustokim, pamąstykim, ar esame verti vaikščioti žeme, ar suprantame atėjimo į šį pasaulį svarbą, neverskime vasaros verkti. Tegul šviečia saulė ir dangus būna giedras.

Vilija VILKELIENĖ
Kalvarija

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas