Iš „Bičiulystės“ bičiulių kūrybos
Advento apvalančios žvakės
Mažyčiais žingsneliais artėja
Į sielą svarbiausias mums laikas –
Gimimo diena Atpirkėjo,
Atnešusio Meilę ir Taiką...
RAMYBĖS plazdenanti žvakė
Su sąžine moko sutarti,
Pasiųsti ne mintį aptakią,
O švarią, ištirpdančią šaltį.
TIKĖJIMO žvakė parodo,
Kad jei širdyse gyvas Dievas,
Nebus jose įšalo, gruodo,
Vešės žemėj šioj Rojaus pievos.
Trečia žvakė – MEILĖS – mus moko
Bendrystės ir atsidavimo.
Mylėdami esam be broko –
Nemylintys vien tiktai ima.
Jei sieloje trūksta RAMYBĖS
Ir silpsta TIKĖJIMAS, MEILĖ –
VILTIES net daigelis išstybęs
Šviesa sunaikins tamsą bailią.
Šviesėkim ir būkime budrūs.
Lai gėris į širdis ateina!
Juk siela – ne pelkė, ne kūdra.
Aukšta netikėjimo kaina.
Kalėdinis sveikinimas
Praeis greit Kūčios, baigsis Kalėdos...
Šalia jei būčiau, būčiau apglėbus:
Šypsenos jungtų, liestųsi akys
Ir suplazdėtų gėrio plaštakės.
Dievo palaimos Jums paprašysiu,
Kad nepaliktų metai kiaulysčių,
Kad baigtųs viskas, kas neramino,
Kad būtų gera šalia kaimynų,
Kad artimieji glaustų, mylėtų
Ir gero žodžio Jums negailėtų...
Te „Bičiulystė“ per amžius lieka!
Tai, kas netiko, lai virs į nieką.
Naujametinis palinkėjimas
Nuo nuotaikos geros tegul skambės namai
Ir su liga karuos laimėkit būtinai!
Tegul šviesa lange pakvies, kas jums brangus,
O šilumą širdies tegul visi pajus.
Didieji reikalai menkučiais tegul taps
Ir liūdesio lietuj te niekas nesušlaps,
Ir upėje sėkmės te rūpesčiai išnyks,
O dienos be dėmės kituose lai išliks!
Danutė RUSECKAJA
Vilnius
Kūčios
Kaip laukiu aš šitos brangios dienos,
Kai vėl susėsime prie bendro stalo...
Šienelis kvepiantis ir laužiama plotkelė, –
Žvakutės šviesoje tyra tau ašara riedės, –
Ne skausmo ašara – gerumo,
Nubraukus nuoskaudas, ji gerumu švytės, –
Kaip gera, Viešpatie, kad turim tokią dieną,
Kai tiesiame takus mes iš širdies širdin.
Kalėdos
Taip tyliai tyliai
Per sniegus Kalėdos žengia,
Vėl džiaugsmo virpulį širdy jaučiu, –
Žvelgiu aš į galvelę mažo papurgalvio vaiko, –
Saldus miegelis jau užmerkė akeles...
Tik žvaigždės šaltos vėl į žemę žiūri.
Tik snaigės baltos šoka savo šokį...
Ką tu sapnuoji, man brangus vaikeli,
Kai tyliai tyliai į namus Kalėdos žengia...
Kaip laukiu aš to tyro tavo džiaugsmo,
Kai prie eglutės dovanas renkies, –
Taip džiaugtis nieks daugiau pasaulyje nemoka,
Kaip mažo vaiko didelė širdis.
Zita VALEIKIENĖ
Lazdijų r.
