* * *
Apkabinti ilgesį
Balta dangaus duona ant balto balto vieškelio. Spaudžia šaltukas. Metras, antras, dar žingsnelis. Provėžos lyg sąsiuvinio linijos brėžiasi sniege. Įteka į horizontą.
Įkalnės viršūnėje – staigus posūkis. Virš jo tarsi sulėtintoje vaizdo juostoje praskrieja du balti balandžiai. Šalikelėn sklendžia. Tupia į sniego raukšlę. Suplasnoja. Pakyla. Muistosi, blaškosi. Vėl leidžiasi. Vėl kyla. Kaip ir mano žvilgsnis, minties pavadėlio tampomas.
Dar vakar čia būta ąžuolo, giles dovanai dalindavusio. Jų viskam užtekdavę: ir pašarui, ir puošmenai kalėdiniam stalo vainike. Ir mamytės ruošiamai gardžiai kavai. Šakos žemę siekdavusios. „Eikš, žieduos akis paganysim“, – sakydavo sesė. Ir brisdavom dobiliena lig jo. Žydinčiom girliandom kasas kaišydavom. Danguj didelio pasaulio slėpinius pro samanotas šakas skaitydavom. Iš nuokalnės slėnio slėptuvės stebėdavom, kaip stirniukai lajos pavėsy ilsisi.
Sklando dabar balandžiai virš pliko lauko. Paukščio pėdutėmis išbirusiose laiko smiltelėse atminties ženklų ieško. Baltuma tokia, kad gelia.
Neiškukavo gegutė ąžuolui metų. Tuštuma tokia, kad skauda. Rišinių neišvengiamybė tokia sunki, kad slegiančiai supranti – taip bėga laikas...
Negrįžta upė prie savo ištakų? Nebūna kelio atgal? Atolankomis – į atmintį. Tik į būta. Prie žodžio atminų riboženklių. Išsaugosiu juos, kad turėčiau į ką atsiremti. Ši vieta visada liks ąžuolo. Vieta – šviesiam ilgesiui apkabinti.
O dabar – graudi tyla. Tokia, kai „net užsimerkęs, tu beveik matai/ Atsparią, siaurą paskutinę rievę.“ (T. Venclova)
Rita JUŠKEVIČIŪTĖ-MOCKELIŪNIENĖ
Šakių r.
Tylioj nakty – šviesios mintys
Atskrido balta žiema, nusileido pusnimis ir nutilo. Snaigutės supasi, supasi ir leidžiasi. Taip tylu, tyra ir balta. Kažkur nutolo pilka kasdienybė – viską nusinešė paslaptinga baltoji tyla. Gruodis tirpdo savas dieneles. Žeme jau išeina senieji metai, nepalikdami jokiame kelyje, jokiame takelyje įspaustų pėdų. Tik žmogaus gyvenime paliks savo žymę...
Metai ritasi per pusnis ir sniegynus į paskutinę savaitę... Artėja trumpiausia diena ir ilgiausia naktis... Ta naktis bus šventa. Norėsis susikaupti ir melstis begalinei tylai ir žėrinčiai žvaigždei...
Tyli naktis bus sklidina nenusakomos meilės ir šilumos. Mintys bus geros ir šviesios – kaip medžių sapnas. O širdyje šilta ir ramu – kaip miegančiame šile. Kris baltos snaigės, palaimindamos kūdikėlio Jėzaus gimimą... Žiemos tyloje skambės bažnyčių varpai, kviesdami Piemenėlių mišioms...
Ateis ir Naujieji – tyliai ir lengvai... Jie bus kitokie. Nelankys mūsų ,,Bičiulystės“ laikraštukas – toks mielas ir laukiamas. Jis buvo šviesulys – žinių, vilties ir šviesos skleidėjas.
Gražina KALVAITIENĖ
Kazlų Rūda
