Danutė KULIAVIENĖ, Zita VALEIKIENĖ

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

***
Reiktų gyventi
palikau egzistuoti
ištirpus sniegui
***
liūdna žinoti:
žeidžia ne laikinumas –
karti nemeilė
***
širdyje šalta –
už lango pavasaris,
o likai vienas
***
skubi žydėti
kaip tos baltos obelys –
viskas laikina
***
poezijos posmai
gimsta širdies gilumoj
tekantis kraujas
***
noriu mylėti
trokštu būt mylima –
argi daug noriu?
***
sugrįžta paukščiai
žydi pievoj ramunės
nesugrįš meilė
***
įgriso tyla
sienos gyvus laidoja –
trūksta oro
***
danguje saulė
širdyje pavasaris –
dar pagyvensim
***
žydės obelys
reabilituokim tą
buvimo ženklą
***
atrodė nebus
prasmės žemėje būti –
sugrįžo paukščiai
***
einu ir einu
kruvinos vargo kojos,
o eiti noriu
***
dabar visados
prisiminsiu kas gera –
blogis užknisa
***
menu žodžius
tartus mylinčių lūpų –
didžiausias turtas
***
visiems sakysiu:
mylėkit gyvenimą –
gaila, kad trumpas
***
sunku kalbėti:
kurčios vienišos sienos –
kaukiantis vilkas
***
žiūri – nematai,
klausai – tylu, nė garso –
aplink dykuma
***
vėl pavasaris
grįžo į namus paukščiai –
nebūsi vienas
***
šypsosi saulė
danguje vaivorykštė –
gana liūdėti
***
vienąkart mylint
visa širdim, be proto –
aklos pamokos

 

Laikrodžiai

Ant kiekvienos sienos po laikrodį –
kabantį, stovintį, skubantį,
skaičiuojantį tavo ir mano laiką,
duotąjį vienąkart šioje žemėje,
kad prisimintum jį nesugrįšiantį atgal,
kad nedrįstum niekad vėluoti,
nepaliktum nepasakytų žodžių,
neatliktų darbų, neištaisytų klaidų...
Šimtai ir tūkstančiai ne – ne – ne...
Laikrodžiai – būties įprasmintojai ir teisėjai,
laikrodžiai – nueito kelio liudininkai,
be kaltės kaltų advokatai ir apgynėjai.
Nesugrąžinsi prarasto laiko
kaip nesugrąžinamas traukinys,
skriejantis maršrutu AMŽINYBĖ.

Danutė KULIAVIENĖ 
Jonava

 

Apie laiką, lyg byrantį smėlį...

Apie laiką, lyg byrantį smėlį
Jau tiek daug pasakyta, o visgi
Viskas lieka lyg puslapiai knygos, –
Ir svajingi, ir šviesūs, ir skaudūs...

Tiktai tu, mano mylimas drauge,
Nežinai, kas yr bėgantis laikas...
Vėl mintis gali maudytis saulėj
Ir viena paliūdėti, kai skauda.

Tas beprotiškas laiko lėkimas
Tik atrodo neatneša nieko, –
O laikydamas ranką likimo
Šitoj žemėj tu patiri visko...

Vis sunkėja našta atminimų,
O likimas po truputį lipdo
Tave tokį, kokio jam prireikia,
Kad galėtum kitiems išdalinti.

Visas skausmas ir ašaros tavo,
Visos saulėtos dienos likimo, –
Įsirašo širdin tartum kraitis
Šito amžino laiko lėkimo...

Zita VALEIKIENĖ
Lazdijų r.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt