Gražina ČEKAVIČIENĖ, Jonava

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Cukrinių lažas

Iš ciklo „Stiklinė kisieliaus“

Įkyriai purškiantis rudenis lietus – didžiausias nedraugas kaimui. Pievose nusiminusios, šlapiais šonais stovi karvės, lyg atbulais dantimis papešančios nulytą dobilą. Retkarčiais gyvulys pakelia galvą ir mūkia, tarsi prašosi namo, į tvartą. Į krūvą spiečiasi avys. Tik vienintelis padaras – žmogus – skuba, bėga, jei turi, ragina arklį. Visur reikalinga ranka, akis – sužiūrėti, ką reikia suvalyti, nukasti, iškulti, sugabenti į pastogę. Nesuskubsi – užklups žiema.

Dienos trumpėja, užgesus dienos šviesai dažnas apmaudauja: lyg katino ašara – čia buvo, čia nebėra.

Vilius tupi prie aukštos cukrinių krūvos ir „drožia“ runkelius: nukerta lapus, pavalo šonus, „numuša barzdą“. Apmaudžiai pasižiūri į dangų, kurio pilkinėje nematyti baltų properšų. Tiek gerai, kad savaitę siautęs šiaurys užmigo, spėjęs brigadieriui taip prišvilpti ausis, jog šis kaukė lyg šuva, jokie vaistai negesino uždegimo ir tik senės Daratos paslaptyje laikomas tepalas padėjo nelaimėliui. Kaime buvo vieša paslaptis, kad kalta samanė, nes pažadėjęs, bet netesėjęs našlei Petrutei cuk­raus, buvo nepriimtas nakvynės. Badu dvasinamas arklys nuklydo į pamiškę, tad kol brigadierius parpėdino namo, buvo tiek išsivoliojęs patižusioje molynėje, kad jį sutikusi kaimynė dievagojosi mačiusi nelabąjį. Dar Darata prigrasė ausis laikyti šiltai ir brigadierius nori nenori priverstas muturiuotis bobiška skepeta, nes batsiuvys Antanas teturi pusę zuikenos, o iš tiek padorios kepurės nepasiūsi. Pasikeitusi išvaizda labai gąsdina jo valdišką arklioką. Droždamas runkelį Vilius smagiai šypteli prisiminęs senio Alaušo (kurio duktė nutekėjusi į Karakumus) patarimą:

– Tau reikia verbliūdo, – stebėdamas arklio baimę patarė.

– Ko? – perklausė apsimuturiavęs brigadierius.

– Verbliūdo, – suriko. Ir paaiškino: – Turi dvi kupras, ėda viską ir tik kartą metuose. Tarp kuprų linguosi lyg laive, o našlės iš jo vilnos primegs tau tiek kepurių, kad užaugs dar sveikesnės ausys.

Matydamas, kad brigadierius vis tiek nesupranta, pasakė svarbiausia:

– Tai tokis arklys.

Vilius krūpteli šaltam lašui nuriedėjus nugara žemyn – drabužiai kiaurai permirkę, jis pajudina kaklą, jaučiasi lyg stingtų į kaulą. Jau ilgokai kovoja su runkeliais, o darbų galo nematyti. „Lažas, pats tikriausias lažas, – dūsauja, – gerai, jeigu numes kokį rublį, o tai bus kaip pernai – už ganyklą.“

Į pagalbą vieną dieną pasisiūlė jaunėliai: „Mes dideli ir stip­rūs, pagelbėsim tau.“ Dirbo gerą valandą, rovė runkelius, tempė į krūvą ir labai nudžiugo pasiūlius grįžti namo. Jis apsidairo: tokie pat nelaimėliai – sustirę, įtraukę galvą, kad kuo mažiau tektų lietaus, valo runkelius. Visi skuba, niekas neateina pasidalyti naujienomis ar padejuoti dėl šuniško darbo. Net varnos susislapstė eglyne ir nekiša snapo.

– Ar nenušalai rankų? Tas lietus plaka lyg botagu, – išgirsta ir pamato motiną. – Štai, imk, – ji tiesia skudurėlį apsivalyti rankoms ir krausto atneštinį: jame dubuo su karštais varškėčiais. Viliaus veidas nušvinta, skubiai apsišluosto rankas ir puola valgyti. Su tyliu grauduliu motina stebi raudonas, suskeldėjusias sūnaus rankas, keliančias prie burnos šaukštą, nuovargio žymes pakumpusioje figūroje, atsidususi skuba padėti. Keturios rankos – tai ne dvi. Nuvalytų cukrinių krūva platėja ir aukštėja. Ir lietus eina miegoti, užleisdamas vietą ūkui. Laukas tuštėja, žmonės skuba namo – reikia apeiti gyvulius, išruošti vaikus mokyklon, pridėti ranką labiausiai jos šaukiančiam.

– Tų runkelių – lyg aguonų, galo nematyti, – pasiguodžia Vilius.

– Ryt eisi į mokyklą. O šituos, – apveda ranka, – vieni niekai, pabaigsiu pati.

Jis nori paprieštarauti, nes pasižadėjo vienas įveikti cukrinių lažą, bet tyli. Tik čeksi peiliai, droždami lapus, skusdami žemes ir bumbsi į krūvą didžiuliai šakniavaisiai.

– Laikas namo, – nusprendžia mama. Vilius apsidairo. Jie vieninteliai likę lauke. Jis tiesina sustingusią nugarą, mankština kojas, stengiasi suvaldyti apėmusį drebulį. Mama surenka peilius, atneštinį ir abu nuskuba.

– Nespėja žemelė sugerti vandens, ne pavasaris, – brisdama per balas atsidūsta mama.

– Žemė... Kaip gerai, kad priminėt. Reikia parašyti rašinį tema „Žemė“, buvau pamiršęs.

– Ar suspėsi? Sušlapęs, pavargęs užmigsi prie stalo.

– Suspėsiu, aš greit, ilgokai kalbėjausi su žeme, nebus sunku.

Ant kupros vilkdami dienos nuovargį Vilius su mama pėdina namo. Kelias atrodo dvigubai ilgesnis, nes kiekvienas raumenėlis trokšta poilsio, rodos, imtum ir klesteltum, kur sustojai, bet vidaus varikliukas ragina eiti. Nutraukdamas tylą Vilius garsiai svajoja:

– Ak, kad taip brigadieriaus arklioką, – ir pajunta pagalbos ieškančius mamos pirštus, kimbančius į rankovę. Abu stabteli. Rudens laukų miego valandoje tamsu, nors į akį durk, paprastas krūmas panėši į vaiduoklį. Pro šalį tarsi ore praplaukia fantastinis gyvūnas su keistu raiteliu. Šiam nutolus Vilius atsitoki ir pradeda juoktis:

– Raitelis su galva vyksta į Petrutės hasiendą.

Vilius pajunta, kad ir mama šypsosi, nors neįžvelgia jos veido, bet pirštai, prieš minutę ieškoję pagalbos, nurimę.

– Cukrinis raitelis, – papildo mama.

Keliukas, vedantis juos namo, stebuklingai trumpėja.

– Gal mažieji bus ramūs, degtukus paslėpiau, – su sunkiai slepiama nerimo gaidele pasiguodžia mama.

– Bus ramūs, – išduoda paslaptį Vilius. – Pažadėjau iš Antano parnešti šalmą, jeigu gerai elgsis.

Keliukas – geras draugas, nepaklaidinęs rudens laukų paslaptyje, parveda juos namo.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt