Vilija VILKELIENĖ, Kalvarija

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Gegutės vaikas

Pavasaris atkeliauja nenoriai, gamta lyg ir bunda, bet vangiai. Naktimis vis pašalvena, o dieną – vos keli laipsniai virš nulio. Kaip ir Juliuko gyvenimas – tai šiltas, tai šaltas, tai liūdesio ašaros, tai džiaugsmo. Artėja Motinos diena, visi sveikins savo motules. Jis, Juliukas, niekada nematė savo motinos ir net nuotraukos neturi. Pamestinukas. Augo pas mamos seserį, rodos, pas savus, bet... Nemėgo namiškiai jo motulės. Kaime pasakoja, kad ji buvo laisvo elgesio mergina. Vos paaugusi pabėgo iš namų į Karaliaučių ir ten linksmindavo girtus vyrus, o ir pati nevengė stiklelio.

Kartą, gal kokios dvidešimties būdama, grįžo į namus. Namiškiai džiaugėsi, kad Barbora atėjo į protą. Bet... ji tai su vienu, tai su kitu kaimo vyru sueidavo. Moterys pyko, siuntė prakeiksmus į jos tėvų ir sesers namus. Įsimylėjo kaimynas Urnavičius Barborą, nepadėjo nei jo žmonos dejonės, nei parapijos klebono per mišias išsakytas pasipiktinimas. Vis dažniau ir dažniau jiedu negrįždavo namo. Likdavo nakvoti tai vieno, tai kito kluone. Neaplenkdavo Urnavičius ir savo žmonos, tad ir suspurdėjo naujos gyvybės abiem moterims vienu metu. Blaškėsi kaimynas nuo vienos prie kitos moters. Nauja meilė vis blėso, o gal tėvelių barimasis pabodo... Kiti dar sako, kad ir laukdamasi Barbora sugebėdavo su kitu vyru susibėgti.

Nežinia, kaip viskas būtų baigęsi, bet prigimtis padarė savo. Vos pagimdžiusi Juliuką Barbora net nepažvelgė į jo pusę. Palikusi kūdikį vygėje išėjo laimės ieškoti. Taip daugiau niekada ir nepasirodė kaime. Juliukas glaudėsi pas motulės seserį Mariją. Nemylėjo ši jo, vis kartojo „benkartas“ – nereikalinga burna namuose. Nežinia, kur būtų atsiradęs, jei ne šeimos pasididžiavimas dėdė Antanas, baigęs Marijampolės mokytojų gimnaziją ir išvykęs vaikų mokyti į Žemaitiją. Kai tik turėdavo laisvą dienukę, jis sėsdavo ant savo motociklo ir lėkdavo į tėviškę. Grįžęs bardavo sesę Marytę, kad skriaudžia Juliuką, ir įsakydavo gink dieve niekur iš namų neišvyti našlaičio. Marytė bambėdavo sau po nosim, koks jis našlaitis prie gyvų tėvų, bet paprieštarauti nedrįso. Dėdė sakydavo – negali vaikas kentėti už tėvų nuodėmes. Tiesa, tėvas vis pasukdavo Juliukui skanesnį kąsnį, pamokydavo įvairių darbų. Vis prieidavo, nuleisdavo akis, matyt, gėda buvo prieš sūnų. Pavaišindavo cukierka, parvežta iš miestelio, pamokė ir dūdelę iš medžio tošies pasigaminti. Gano gyvulius Juliukas ir dūduoja apie sunkią našlaičio dalią. Jis pamąstydavo, kad jei tėvai būtų mirę, ateitų pasikalbėti prie kapelio, o dabar lyg ir gyvi, bet nepasiekiami.

Juliukas net neatsimena, kiek jam buvo metų, kai išėjo tarnauti pas ūkininkus, sau duonos kriaukšlį užsidirbti. Taip pateko bernauti Vištyčio parapijon pas Kalinauskus. Jis stebėjosi, kaip Kalinauskai elgiasi su samdiniais. Visi kartu prie stalo, visi kartu prie darbų. Net rašto mokė senasis Kalinauskas. Taip išmoko Juliukas rašyti ir skaityti. Senolis vis stebėjosi, koks darbštus ir protingas samdinys Julius. Senolis su juo vis dažniau praleisdavo laiką drauge.

Aplink sukiojosi Kalinauskų dukra Genutė. Graži, plaukai juodi, garbanoti, į dvi storas kasas supinti, veidukai raudoni kaip sodo obuoliukai, kuriais kartais pavaišindavo šeimininkai po sočios vakarienės. Senolis seniai suprato, kad jo vaikaitė neabejinga samdiniui. Dėl kito berno būtų pykęs, bet Julius protingas, gražus, o ir nuoširdus, matyti, jaunikaitis. Pavergė jis savo gerumu ir darbštumu Kalinauskus ir atėjus Kalėdoms nunešė su Genute užsakus į Vištyčio bažnytėlę.

Vestuves atšoko antrą Velykų dieną. Daug jaunimo buvo sukvietę Kalinauskai – juk vienturtę dukrelę išleido už vyro. Kaimas kuždėjosi: kaip taip – tokią turtingą merginą už samdinio išleidžia. Protingi žmonės buvo Genutės tėvai, o ypač senolis, kurio žodis būdavo lemiamas šeimoje. Jie matė, kad jei ūkis atiteks Juliui, nereiks dukros į marčias išleisti, o ir ūkis klestės. Nuo tos dienos, kai Julius peržengė savo mylimosios namų slenkstį, baigėsi jo kančios. Niekas jam nepriminė apie motulės išdaigas.

Jie taip būtų ir ūkininkavę, bet atėjo kolchozų laikai ir ūkį privatizavo, nepaliko nė mažiausio kampelio gyventi. Dar reikia džiaugtis, kad pas baltas meškas neišvežė. Visi kaime žinojo, kad Julius našlaitis, o Vištyčio stribų viršininkas geros širdies buvo. Pats augęs vaikų namuose, pasigailėjo ir liepė per vieną valandą palikti namus, eiti, kur nori, glaustis pas ką nori. Kur eiti? Senolis prie lovos prikaustytas, tėvai per ašaras kelio nemato, o Genutei po širdimi spurda nauja gyvybė. Atėjo jie į Kalvariją, rado apleistą namuką, matyt, žmonės pabėgę arba ištremti į Sibirą. Niekas iš kaimynų nežinojo arba bijojo sakyti apie šio namo šeimininkų likimą. Namas prastas, be langų ir durų, gal dėl to niekam jis nebuvo reikalingas. Apsigyveno, pradėjo tvarkytis.

Vieną dieną pasibeldė stribai ir paklausė, ar čia jų namai. Sumelavo tada Julius. Ne dėl savęs – dėl mylimos žmonos ir jos šeimos, dėl savo kūdikio. „Taip, tai mūsų namai, tik dokumentus pametėm.“ Sekėsi Juliui, patikėjo jo melu viršininkas. Tik paklausė, ar turi darbą. Sužinojęs, kad vis dar ieško, pasiūlė dirbti vairuotoju pas juos policijoje. Nemokėjo vairuoti Julius, bet noras dirbti ir gauti bet kokį užmokestį nugalėjo. Sakė: „Gerai, tik jūs parodykit, kaip reikia tą „baranką“ sukti.“ Stribas suprato, kad nemoka Julius vairuoti, bet jiems labai reikėjo darbuotojo. Davė sunkvežimį ir per vieną naktį liepė išmokti vairuoti. Juliui to pakako. Viena bemiegė naktis – ir jis jau oficialus vairuotojas. Tik nežinojo Julius, kad jam reikės dorus žmones vežti į geležinkelio stotį, kur jie lyg kokie gyvuliai stumiami į vagonus. Ilgai sapnavosi moterų ašaros, vaikų aimanos, vyrų riksmai.

Vėliau gavo vairuotojo pažymėjimą, susitvarkė namo dokumentus. Darbas padėjo bent tiek. Susilaukė su žmona dviejų dukrų, vis sukosi ratu, kad išlaikytų šeimą.

Štai pirmas gegužės sekmadienis, per radiją ir televiziją visi sveikina mamytes. Kaip norėtų ir Juliukas pasveikinti savąją ar aplankyti jos kapelį. Nors ir neaugino jo, nors kaimas ir gegute ją vadino, bet tai – jo mama, kuri davė gyvybę.

 

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt