Pranas PLIUŠKA, Molėtai

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Visuotinė baimė

Mūsų šalį, be abejonės, valdo... Girdžiu, kaip daugelis jau sako: pinigai. Ne, mus visus valdo baimė. Neveltui sakoma, kad baimės akys didelės. Argi tik akys? O kur ausys? Juk išgirstame dar daugiau baisių dalykų nei pamatome. Jau dveji metai kaip Lietuvos gyventojai yra gąsdinami PVM mokesčio lengvatų šildymui panaikinimu. Prezidentei pareiškus savo tvirtą nuomonę, dabar jau ir premjeras suabejojo, bet baimės sėkla ne tik pasėta, bet jau gerokai išsikerojusi ir net septyniems šimtams tūkstančių žmonių gadina nervus. Tai tik mažas pavyzdukas, kaip žmonės sąmoningai ar nesąmoningai gąsdinami. Tik pabandykime paskaičiuoti, kas ko bijo ir viskas taps aišku kaip saulėtą dieną.

Kai buvau vaikas, įsivaizdavau, kad būtent mažieji turi daugiausiai baimių: gauti pylos iš tėvų, mokytojų, kaimynų, vyresnių už juos, dar tamsos ir pabaisų. Buvau naivus. Su metais baimių skaičius, o ypač svoris, augo. Abiturientai bijo neišlaikyti egzaminų, neįstoti į universitetą, studentai kaip velnias Kryžių kalno bijo dėstytojų, dekanų, profesorių, negauti stipendijos, bendrabučio, likti be pinigų. Merginos bijo prarasti nekaltybę arba atvirkščiai – kad gali niekas nesikėsinti ją atimti. Jos bijo neturėti vaikino arba pasirinkti ne tą, jų nevertą patiną. Jaunuoliai ir jaunuolės bijo atrodyti ne tokie „kieti“ kaip bendraamžiai. Karjeros siekiančios jaunos šeimos bijo susilaukti gandro apsilankymo.

Bet visa tai niekai lyginant su tuo, kiek ir ko bijo jau visiškai fiziškai ir protiškai subrendę suaugusieji. Štai koks jų sutrumpintas baimių sąrašas: bijoma negauti darbo ar jo netekti, kad aprėks viršininkas, kad išleis atostogauti tik viduržiemį, kad gali iškviesti į mokyk­lą dėl vaikų prikrėstų aibių, kad žmona sužinos apie meilužę ir atvirkščiai. Bijoma policijos, mokesčių inspekcijos, antstolių, gamtos apsaugos inspekcijos, kontrolės, auditų, komisijų, tikrinimų, patikrinimų ir pertikrinimų, anytų ir uošvių. Ateistai bijo kunigų ir davatkų pasmerkimo, o tikintieji – Dievo bausmių, velnių ir pragaro.

Politikai dreba dėl viešumo, spaudos ir kad rinkėjai jų neišrinks, o rinkėjai – kad išrinktieji valdininkai juos ir vėl apgaus. Benamiai bijo šalčio, beturčiai – alkio, turtingieji – bankroto, prarasti savo turtus, autoritetą ir valdžią. Visa šalis bijo karo, vienatvės, keistuoliai (o gal išminčiai) – ufonautų. Moterys bijo pelių, vorų, antsvorio, pasenti ir tylos. Žalieji bijo, kad žemė pavirs dykuma. Dauguma bijo mirti, o šimtamečiai – kad Dievas juos pamiršo. Bijome ekonominės krizės, užteršto oro, nesveiko maisto, avarijų, gaisrų, gamtos stichijų siautėjimo, katastrofų, teroristų išpuolių, sektantų, fanatų, smurtautojų, chuliganų, sukčių ir apgavikų, svetimšalių, erkių, bakterijų, virusų, nepagydomų ligų ir gydytojų, kurie gali tas ligas aptikti. Žiemą vengiame kelti koją iš namų dėl slidžių kelių ir šaligatvių, o pavasarėjant – dėl grėsmingai virš galvų kybančių varveklių. Bijome apsinuodyti, nuskęsti. Kartais viena baimė virsta kita. Štai mano kaimynas prisipažino, kad anksčiau bijojo tamsos, tačiau kai dabar gauna nemenkas sąskaitas už elektrą, ėmė bijoti šviesos. Bijome visų, visur ir visko, nors mokslininkai, filosofai ir psichologai bando įrodyti, kad dažniausiai nukenčiame nuo savo paties veiklos ar neveiksnumo ir labiausiai turėtume bijoti savęs. Ar dar nepakanka argumentų, kad suprastume, kad iš esmės paprasčiausiai bijome gyventi? Psichoterapeuto Andrejaus Kurpatovo knygoje „Laimė tavo rankose“ perskaičiau mintį, kad baimė ne tik vadovauja gyvenimui, bet ir juo minta. Baisu, ar ne? Viena savo prasčiau girdinčia ausimi girdėjau, kad farmakologai išrado efektyvius vaistus nuo baimės, bet niekas jų neperka, nes bijo! Įdomu, ar perskaitę šį straipsnelį imsite mažiau bijoti, ar dar daugiau? Nuo jūsų tolesnio požiūrio į savo baimes ir priklausys, ar aš padariau gerą darbą, ar atvirkščiai – tik papildomai prigąsdinau. A. Mamontovas vienoje dainoje įrodinėja, kad ko bijosi, tas ir bus. Jis ne šiaip sau sugalvojo tą teiginį. Tokie yra ir mokslininkų, tyrinėjančių žmogaus psichiką, vis garsiau išreiškiama nuostata. Laikantis anksčiau minėto principo, tapo madinga bijoti sulieknėti ir praturtėti. Jei jau lemta bijoti, tai bijokime drąsos ir pasveikti.

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt