Gražina ČEKAVIČIENĖ, Jonava

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Sportuoju

Humoreska

Atsiverčiu žurnalą, skirtą moterims, ir būtinai susiduriu su... dieta. Jos nauda sveikatai (apie dailesnes linijas net nerašoma, nes ir taip aišku), patarimais. Pavyzdžiui: jeigu šeimoje sunku laikytis dietos, „jai“ siūloma į akciją įtraukti šeimos narius. Neįsivaizduoju, kaip saviškiui, dirbančiam fizinį darbą, pasiūlyčiau špinatų kotletus arba dilgėlių sriubą? O paaugliai berniukai? Jie nuolat varsto šaldytuvo dureles. Niekada nesukau galvos dėl savo linijų, į veid­rodį nustojau žiūrėti, nes maniau, kad užtenka pasipuikuoti vestuvių dieną, o susiūti dvi palas su skyle galvai sugebėjau pati.

Tačiau šį pavasarį vyras, vaikai, draugė pradėjo vienbalsiai kritikuoti mano beliemenę figūrą ir gracijos stoką:

– Tu buvai jaudinančiai liek­na lyg pakalnutė, – priekaištavo gyvenimo draugas. – O šiandien, – atsiduso, – panašėji į varnalėšą.

– Mamyte, vaikystėje jus prisimenu gracingą lyg gazelę, o šiandien...

– Lyg begemotė, – užbaigiau vyriausio sūnaus mintį.

– Nesportuoji? Siaubas, – baisėjosi šluotražį (atsiprašau) primenanti draugė.

Pamiršo mano tango apie puodus, pa-de-dė velkant maisto krepšius iš parduotuvių į penktą aukštą, mankštą atstojantį langų ir grindų valymą. Daržas ir sodas kabo ant kupros lyg damoklo kardas.

– Pasiduodu, sportuosiu, – pasižadėjau. Įsijungiau sporto kanalą ir ėmiau rinktis man tinkamą sporto šaką. Krepšinis? Neužteks ūgio. Futbolas? Nemoteriškas sportas. Lengvoji atletika? Jeigu bėgsiu iš visų jėgų, vyras nesivys kaip jaunystėje, tempas su metais lėtėja. Vandens sportas? Nemoku plaukti. O jeigu trauma? Pasitaiko net profesionalams, o jeigu man? Kas išvirs pietus, pašers žuvytes akvariume, paskolins kaimynei druskos? Neverta rizikuoti.

Nežinau, ar nuo tų kalbų, ar nuo nešulių kilnojimo sušlubavo sveikata ir atsidūriau pas šeimos gydytoją. Ji mane nusiuntė į sanatoriją. Ten man niekas nereiškė pretenzijų dėl apvalių formų, atvirkščiai. Gydytoja paskyrė sporto ir vandens procedūras. Nuėjau.

Sporto salėje visų ten buvusių vyrų žvilgsniai degino mano biustą, o pademonstravusi pratimus su pripučiamu kamuoliu, išgirdau vyriškų rankų aplodismentus, tarsi būčiau televizijos žvaigždė.

Negana to, mane ėmė persekioti toks žaliavalgis, panašus į asketą, subjektas. Vieną popietę man vaikštant nuošalia parko alėja tarsi iš dangaus nukrito žaliavalgis ir apsidairęs, be žodžių pasiūlė man tai, kas buvo jo kelnių priekyje. Pakišau jam panosėn špygą. Tada jis griebė mane šturmu. Vargšelis nežinojo mano kairės rankos garsiojo „kablio“ (esu kairiarankė). Po smūgio jis liko gulėti ant žemės, o aš lėtai skaičiavau iki dešimt. Jam atmerkus akis nuėjau ir toliau grožėjausi nuostabiomis gėlių spalvomis. Dar po dviejų dienų jis man pasiūlė ranką, širdį ir piniginę, bet aš jam atsakiau, kad visi vyrai, kaip ir visi žmonės, geri tol, kol miega.

Šokiuose buvau garbstoma tarsi būčiau lašiniai, o partneriai – katinai. Jie spaudėsi prie mano biusto tarsi ką tik gimę kūdikiai, o vienas net užmigo ten padėjęs galvą. Teko panaudoti švelnesnį kablį, iš dešinės. Taip nusipelniau garbingą titulą: Jadzė iš Jonavos, boksininkė.

Moterys pradėjo manęs šalintis, o jų akyse degė pavydo ugnelės, bet aš nepykau: moterys, kaip ir visi žmonės, geros kol miega.

Po trijų savaičių grįžau namo. Ne pakalnutė, bet ir ne varnašėla. Kažkas per vidurį. Sušaukiau visus, raginusius mane sportuoti, ir paskelbiau verdiktą: sau pasilikau puodus su virtuve. Alpinizmą, t. y. kopimą su nešuliais į penktą aukštą, perdaviau vyrui, draugei pasiūliau nuvykti į sanatoriją, o sodą ir daržą paskyriau vyriausiam sūnui. Pats laikas jam kurti šeimą, o ne paskui panas lakstyti.

Dabar į pastabas dėl figūros atsakau gerojo Teo fraze: „Kiek­viena moteris turi skeletą, bet vyrams patinka, kai per gerą apvalkalą to skeleto nežymu.“

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt