Vytautas ŽEMAITIS, Zinaida DILYTĖ-JURĖNIENĖ

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Sulaukus gegužės

Vartau dienas

Tarsi lapus iš knygos.

Žalius, geltonus,

Viduržiemy – baltus...

O štai dabar pakalnėje

Boluoja jau gegužis,

Baltais žiedais

Svaigina mus visus.

Tavam sode

Vėl suokia mūs lakštutė,

O jai pritars

Nenuorama – tas vyturys.

Pavasarinio rytmečio žaroj

Varnėnų ir gegučių trelės...

Jau ir medonešis svaigus čia pat...

Į mūs namus sugrįžo

Poetų eilės!

 

Skiriu Jums tylą

Šventa tyla. Tyli ramybė.

Švelnutis oras – taip tylu, ramu...

Nostalgiškoj tyloj

Gimtinės toliais ir takeliais

Su fotoaparatu

Beklaidžiodami šnekamės

Tik mes, abu kartu...

 

Vytautas ŽEMAITIS

Senieji Trakai

 

 

Uosiukas

Kartais

ilgiuosi dar būsiančio.

Ko?

Kadai jau

nukirto uosiuką paplentėj

prie keliuko sodybon ribos.

Vien

manoj atminty jis,

sėklų sparneliais aplipęs,

ir lapai savaip karpyti.

Vasaros dulkėm pakvipęs,

kai lietumi nulytas.

Grįžtant namo

jis augo po kairei.

Išeinant

dešinės siekė.

Seniai

nebėra uosiuko.

Su juo išnyko

jau niekad

nebeišsipildysiantys

siekiai.

 

Sausuolis

Beržas

sausuolis

nelabai

skersvėjų

bijo,

kai

kitų apsuptyje

pamažėliais trūnija.

Žemėn krinta,

gal net

nespėjęs atsidusti.

Noras

paošti dar

su

kitais beržais

ar

pakilt šakom

į aukštį

išgaruoja

ataušęs.

Gamtos ratas

tvirtas,

amžinai

suktis

paskirtas.

 

Tamsi tyla

Juodą nakties tylą

tartum savo artimą jaučiu.

Savoje tylioj tamsoj

mane ji

švelniai apkabina,

klosto, guodžia

ir ramina.

Joje

mintimis žaidžiu.

Kartais

žodžiais iš minčių

baltą lapą gadinu.

Būna,

ir tamsion erdvėn iššūkauju.

Katinas nerūstauja.

Tamsoje meldžiuos

sau tyliai,

nebeįžiūriu minčių,

kurlink

ir kokiais laiptais

jos nukyla.

Tamsa, tyla

man artimos.

Tikiuosi,

kad jų nenuvyliau.

Dar.

 

Zinaida DILYTĖ-JURĖNIENĖ

Panevėžio r.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt