Gaivalingą eilėraščių gūsį išleidusi į pasaulį

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

 

„Ašara ant riešo“ ‒ jau 23-ioji Vilijos Dobrovolskienės knyga. Autorė yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, vadovauja Elektrėnų literatų klubui „Strėva“. Jos tekstuose skleidžiasi visa puokštė temų: meilė gimtajam kraštui, jo miestams ir miesteliams, susižavėjimas Lietuvos gamta ir kintančiais metų laikais, ir, žinoma, be galo turtingas žmogaus jausmų pasaulis, kuriame laikas teka kitaip: protu suvokiant, kad jaunystė negrįš, bet leidžiant širdžiai plakti taip stipriai, kaip kadaise. Toks, tarsi atrakinantis knygą, ir yra pirmasis rinkinio eilėraštis:

Gerkim kavą ant ledo lyties...

Ar jauti, kaip beprotiškai gera?

     O po kojom upės vanduo...

             O po kojom gelmė šnara...

Gerkim kavą ant ledo lyties...

      Tegu neša srovė.

             Tegu neša...

Tad pirmiausia ‒ apie tuos, gaivalinguosius, žadinančius viltį, kad metai nesustingdo jausmų, tekstus. Vėlyvą meilę autorė lygina su baltos alyvos žiedu, tačiau šie jausmai jau kitokie, galbūt nuspalvinti gyvenimo patirčių, suvokiant, kad greta malonių išgyvenimų gali eiti ir „bundanti kančia“, o meilės išraiška ‒ bučiniai ‒ savyje slepia pavojų: Kaip dalgis vėsią ryto pievą kad bučiuoja / Kaip žaibas kad bučiuoja baltas lelijas. Jausmams nepasipriešinsi, juos gali tik išgyventi kaip trapią akimirką, tikintis, kad dviejų žmonių laimei kažkur pražysta paparčio žiedas.

Stiprūs jausmai prilyginami gamtos stichijų šėlsmui: Ugnikalniai... / Žodžiai... / Liūnai... / Žaibai... / Aistra ir perkūnai... / O juk bučinius gėrėm godžiai... / Juk ugnikalniais veržėsi žodžiai... Išgyventi reikia viską: geismą, švelnumą, ilgesį, nerimą, laukimą, viltį ir ‒ mylimo žmogaus jausmų atšalimą, atstūmimą, praradimus. 

Baisiausia ‒ ne tie jausmų proveržiai, o užmarštis:

Pamiršau...

Pamiršau meilės bučinio skonį.

Kaip akmuo jis sunkus?

Kaip pavasario vėjai gaivus?

Rugiagėlių varsom nutapytas

Paletėj dangaus toks jaukus?

O gal kregždės sparnu

Skrendant pieštas

Sieloj žmogaus?

Pamiršau...   

Jaunystėje viskas atrodo paprasčiau. Brandžiam žmogui ‒ kitaip. Vien meilės neužtenka. O pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria žmogaus jausmai ‒ tai laikas, jų tvirtumo, patvarumo išbandymas. Laikas personifikuojamas, į jį kreipiamasi tarsi į gyvą būtybę, su juo diskutuojama, liepiama trauktis: Eik, laike, po velnių... / Įsakau... / Prašau... / Maldauju...

Artimas laikui ‒ likimo upės įvaizdis: Likimo upę išbraidžiau. / Prieš srovę brist labai sunku... / O pasroviui ‒ paklyst galiu. Įdomu tai, kad „pasroviui“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvas kelias: galima ir paklysti. Kodėl? Atsakymas galbūt būtų žmogaus – kaip mąstančios, atsakingos už savo veiksmus  būtybės suvokimas: eiti pasroviui ‒ reiškia nemąstyti, leisti, kad kažkas spręstų už tave, netgi jei tai ‒ pats likimas. Todėl atsiranda lyg prašymas, lyg įsakmus reikalavimas mylinčiam (o gal ‒ jau tik mylėjusiam) žmogui: Jei Tu apie mane kalbi, / Niekada nekalbėk būtuoju laiku.

Susitaikymo su praradimais momentais autorė geba sukurti tam tikrą nuotaiką, panardinti į tylą arba kontempliaciją:

Kai skęsdama ryto rūke

Nedrąsi saulė

Skverbiasi į šiltą rudens dieną

Kai krenta žemėn obuoliai

Kupini mąslaus saldumo

Ir netikėtai užklupusios brandos

Ir atsisveikinimo

Perduodama žinia ‒ ir vienatvė gali būti jauki ir šilta kaip skara, į kurią susisupi rugsėjį vaikščiodama prie jūros. Nesvarbu, kad susitaikymas ‒ laikinas, kad ateis metas vėl užplūstantiems jausmams. Tai kaip potvyniai ir atoslūgiai, nepriklausantys nuo amžiaus. Gal tik tas amžius leidžia stabtelėti ir atidžiau įsižiūrėti į kito veidą, atsispindintį rasos laše, gal ‒ ašaroj.

Pabaigai ‒ apie tekstus, sudėtus į pradžią: ciklą „Gimtinei“. Jame minimi konkretūs vietovardžiai: Jurbarkas, Seredžius, Veliuona, Palėkiai, Raudonė, Rotuliai, Elektrėnai... Ieškoma asmeninio santykio su kiekvienu iš tų miestelių, žvelgiama į didingą jų praeitį, atgaivinama šlovinga senovė, kurią primena Raudonės mūrai ar Seredžiaus piliakalnis, į kurį dabar ‒ ne žirgais, o laiptais kylama. Praeitis ir jos herojai romantizuojami. Tačiau šilumos, gyvybės toms vietovėms eilėraščiuose suteikia kalbėjimas apie paprastų žmonių kasdienybę, kurios būta tiek anksčiau, tiek dabar:

O dabar Ūtupų ir Brazilių vėlės

Ten dar kepa vasarą žiobrius,

Ant pušies smaigų pravėrę,

Žiupsnį druskos rupios užbėrę...

Žiobrių žvejyba Jurbarko apylinkėse turi senas tradicijas. Džiugu, kad autorė jas primena, sudeda į eilėraštį.  Džiugu, kad pro jos akylą žvilgsnį neprasprūsta Veliuonos vyšnių žydėjimas pavasarį: Net galva svaigsta, / Sukasi nuo baltumo... / Lyg nuo tūkstančio nuotakų... Nepamirštama paminėti ne tik Nemuno, bet ir Mituvos, Imsrės, Šventosios upių. Kūryba ‒ puikus būdas žodžiais įamžinti tai, ką užpusto laiko smiltys, ir Vilija Dobrovolskienė tvirtai eina tuo keliu.   

Nijolė KVIETKAUSKĖ

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt