Vitalija LIŽAITIENĖ, Danutė RUSECKAJA, Celestina RIMAVIČIENĖ

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Palaiminimas
Atsisėsiu
ant balto debesio viršūnės,
pasvajosiu...
apie žydinčią vaikystės pienių pievą.
Bus lengva svajonė,
tarsi pūką vėjas neš.
Pasvajosiu
apie šėlstantį jaunystės sodą.
Žiedlapių dėlionėje
ne kartą klydau aš.
Prisiminsiu
brandų rugių lauką,
savo ilgą kelią, vienkiemio griežles...
O kai pasiliksiu
ant balto debesio viršūnės,
ne kaštonų žvakės tąkart degs...
Neliūdėk,
pakelk akis į dangų –
laiminsiu
nuo balto debesio viršūnės
a š ...
Visad tave guosiu,
Visad.

Vitalija LIŽAITIENĖ
Šakių r.


Tėčiui
Senos obelys puošias žiedais –
Mūsų galvos – šarmotais plaukais.
Šakos dengiasi samanomis –
Dukros, sūnūs – naujom raukšlėmis.

Tiktai tu nepakitęs visai
Atminty mūs visų išlikai:
Tas pats žvilgsnis švelnus, atidus,
Rūpestingas, ramus, atlaidus.

Menam – vyges naujas mums darei
Ir po medį visiems sodinai.
Obelėlės vis stiebės aukštyn –
Mes gi žengėm tolyn ir tiesyn.

Rankom, žodžiais, gyvais pavyzdžiais
Tu vaikus mokinai būt didžiais:
Kaip neklupti, jei pultų bėda,
Kaip išlikti žmogum visada.

Metai lėkė ir keitė metus...
Mums atrodė, kad amžiais taip bus:
Rytą sveikinsim žingsniais tavais,
Vakarosim delnais atvirais.

Jau senokai nuščiuvę namai,
Sutrūniję seni trobesiai.
Nekvėpuoja langai be tavęs.
Žiburio niekas jau neuždegs.

Tavęs trūksta laukuos, kambary...
Tėti mielas, ar mus dar jauti?
Senos obelys dairosi vis.
Širdyse mūsų toks ilgesys...

Danutė RUSECKAJA
Vilnius


Tėvui
O tėve, mano tėve, tau dėkoju.
Už gerą žodį, šilumą širdies.
O tėve, ačiū tau dažnai kartoju
Už gyvenimą, pripildytą vilties.

O tėve mano, tu gyvybės uostas,
Pasaulyje geriausias iš visų.
Menu, kaip tu galvelę mano glostei
Ir vis sakei, kad mylima esu.

Išskridom iš namų tarytum paukščiai,
O tau širdelėj buvo neramu.
Netraukė mūsų tie svajingi aukščiai,
Norėjos būti tik arčiau namų.

Tos žydros akys žvelgė vis į tolį,
Tu laukei savo grįžtančių vaikų.
Žuvėdros plakėsi sparnais į molį,
O tėve, gyvenai tu laukimu.

Retai sugrįždavom mes aplankyti,
Kiek meilės būdavo ir kiek kalbų.
Buvai laimingas, sunku net apsakyti.
Prie stalo sėsdavom visi kartu.

O tėve, mano tėve, ir šiandieną
Tave kaip savo angelą menu.
O tėve, mano tėve, aš kasdieną
Širdim su tavimi kartu esu.

O mano tėve, tu gi mums atleidai,
Jei kartais ir įskaudinom tave.
Menu dabar aš tavo mielą veidą
Ir tavo šypseną matau sapne.

Celestina RIMAVIČIENĖ
Kėdainių r.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt