Taupykim gyvenimą

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Stefanija Fedulaitė

Reikia taupiai gyventi. Nedaug iš gyvenimo norėti. Nedaug rašyti, nedaug gyvenimo vartoti, kuo mažiau savimi užimti žemės ir dangaus...

/Viktorija Daujotytė/

Skaitau, skaitau tuos žodžius ir mąstau, ką aš gyvenime veikiu? Pasak profesorės, taupiai gyvenu, net labai, bet gyvenimas vis vien bėga. Norėti galima – gauti beviltiška. Nedaug rašau. Su tuo gyvenimo vartojimu – sunkiau. Nesuprantu to vartojimo. Gyvenu ir tiek. Ir vietos užimu nedaug, net miegu ant pačio lovos kraštelio. Tas įprotis iš vaikystės. Kai sirgau, su manimi siauroje lovoje miegojo ir mama. Nežinau, kiek ji ten miegojo – reikėjo mane paversti, padėti vandens atsigerti. Taip įpratau „balansuoti“ ant ribos. Ir manęs pačios nedaug. Tad ir vietos daug neužimu.

Ak, tos išminties aukštumos! Kad bent kokios rodyklės į tuos siekius būtų. Deja... Mintys grįžo iš to man sunkiai prieinamo gyvenimo „poligono“. Nurimau. Pamačiau – jau peržydėjo vyšnios, ievos.

Matau – šermukšnis baltuoja, alyvos kvepia. Ir jau visas žalias atklydęs iš miškų ąžuolas. Kaip karalius – aukščiausias kieme medis. Čia aš gyvenu. Myliu pasaulį tokį, koks jis yra. Ir jame myliu save. Gyvenimo ar likimo apgenėtą, bet niekada nenustojusią tikėti žmonių gerumu.

Kapsi ir kapsi lietus. Atsigers jo žemė. Nusipraus dangus. Į savo gyvenimo dieną atsigręš žmogus. Kaip nugyvens dienos valandas? Ko sieks? Viską apmąstęs pagalvos – laikas brangus, reikia keltis ir eiti į laukus.

Mano laukas, bičiuli, žinai, – namai ir namai. Tai žinoti kartais labai sunku, bet geresnės vietos niekur nerandu. Čia mano skausmai, mano vargai. Mane mylintys žmonės, jų vaikai.

Toli, bičiuli, tu gyveni. Į savo žemę gėrį neši. Gal kartais ir ašarą skausmo brauki. Ta ašara į žodžius įsilieja. Jais džiugini žmogų, jo dvasią keli. Žinai, bičiuli, aš nevaikštau. Tu vis tiek kartą sakei, kvietei – ateik. Nemanau, kad juokavai. „Ateisiu“, – sakiau. Tu netikėjai ir aš abejojau, ar galėčiau kada. O gal ateisiu, kai jau niekas netikės. Žinodama savo galimybes, vis tiek kas dieną kelionei ruošiuos. Pažiūrėsi rytą į lauką, išvysi brydę, vakar nematytą. Patikėsi – atėjusi buvau. Nesapnavau. Kapsi, vis dar kapsi lietus.

Su meile ir viltim į ateitį žiūri žmogus. Pažiūrėjęs į nuospaudas ant savo delnų, eis baigti vakar pradėtų darbų. O žemė balta nuo žiedų. Kapsi, lėtai kapsi pavasario šiltas lietus.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt