Laiškai žmonėms

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Aldona BALSEVIČIENĖ, Juodkrantė

Vingiuotas tas Neringos kelias, nusagstytas kalneliais, pakalnėmis, vinguriuojantis į visas puses. Vairuotojui sunku, bet žvilgsniui gražu. Toks ir žmogaus gyvenimas. Džiaugsmą lydi kančia, sielvartą užgožia ilgesys. Paliekame keltą, Smiltynę, Alksnynę, prigludusią prie marių vienišu gyvenamuoju namu. Kelias veda tolyn. Jį gaubia pušys, beržai. Koks kontrastas! Pušų spyg­liai iš tolo juoduoja, beržų lapeliai džiugina širdį ryškia žaluma. Patraukia akį išsikerojusios akacijos, ramiai tarpusios iki prieš keletą metų pra­ūžusio gaisro. Išsigandusios pažėrė sėklų, kurios įsiskverbė į žemę ir stojosi jaunu atžalynu. Medis kaip ir žmogus nori palikti savo palikuonių.

Dvyliktajame kilometre prie kelio prigludusi aikštelė, nedidelis slėnis, apsuptas išlakių beržų ir pušų. Jame dar išlikę buvusio namo pamatai, kurie, paklusdami bėgančiam laikui, vis giliau slepiasi žemėje. Prieš šimtmetį statytas namas kadaise aidėjo žmonių balsais, jame gyveno dvi seserys, kurių vyrai dirbo Juodkrantės gintaro kasykloje. Dirbo sunkiai, traukdami gintaro lobius iš marių dugno. Savaitgalį vyrai grįždavo, pažvelgdavo mylimosioms į akis ir pirmadienį vėl patraukdavo į darbą. Tik meilė leido moterims kantriai laukti grįžtančių, kęsti visas negandas. Jas gąsdino vėjo blaškomi medžiai, pasišiaušusios marių bangos, nuo jūros atskriejančio šalto vėjo gūsiai. Savo gyvenamą vietą jos pavadino Meilės slėniu. Tai visiems patiko ir šis pavadinimas išliko iki šių dienų. Kas gali būti gražiau už meilę, vienintelį turtą, kuris auga tada, kai juo pasidalijame. Kuo daugiau atiduodame, tuo daugiau gauname.

Moterys visą ilgesį išliedavo medžiams, nes buvo įsitikinusios, kad jie moka kalbėti, jei sugebi klausyti. Išėjo čia gyvenę žmonės, liko tik Meilės slėnis. Daug galėtų papasakoti kiek­vienas medžio lapas, kuris yra lyg laiškas žmonėms. Tik skaityk širdimi.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt