Vardadienis

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Rima DANYLIENĖ, Radviliškis

Nešvenčiu savo vardo dienos. Žinau, kada ji yra, tačiau mano vardas paprastas, nepopuliarus, ne iš tų, dažnai minimų. Perskaičiusi kalendoriuje paskambino draugė. Pasveikino ir pažadėjo kartu su neįgalia duk­rele Kamile ateiti į svečius. Irutė domisi astrologija ir horoskopais, tad priminė, kad diena viešnagei, deja, nėra tinkama. Nustebau, nes man iš pat ryto skaudėjo galvą.

Žinoma, jai nieko nesakiau. Praeis. Nenorėjau nuotaikos gadinti. Pati tokiais dalykais nelabai tikiu, nors ką gali žinoti. O ir sulaukti viešnių norėjau. Senokai matėmės, pabendrausime. Šeštadienis, oras gražus, bus pramoga ir man, ir Kamilei.

Pamačiusi ateinančias išskubėjau pasitikti. Iškart supratau, kad kažkas ne taip. Abi sustojo prie vartelių, o Kamilė įsikabino į juos rankomis. Veideliu ritosi ašaros.

Išėjusi į gatvę pamačiau, kad visai netoli guli mašinos partrenkta pilka katytė. Ne mano ir tikrai ne artimiausių kaimynų. Gal iš kur atklydusi, o gal pamestinukė. Ir tokių pasitaiko. Mintyse keikiu save, kad neatėjau iki vartų anksčiau. Kamilė tokia jautri, o ir gyvūnėlius labai myli. Akimirką stoviu sutrikusi, o tada galvon ateina mintis.

– Kamile, – sakau, – katytei mes, deja, padėti jau nieko nebegalime. Palaidokime ją va čia, po alyvų krūmu. Jos tokios gražios. Žydės. Kvepės. O ir tu, pas mane atėjusi, visada galėsi kapelį aplankyti.

Kamilė palinksi galvute ir nusišluosto ašaras. Vyras atsineša kastuvą, o aš, nieko geresnio nesugalvojusi, – naują maišelį. Alyvos dar tik ruošiasi žydėti, tad Kamilė nuskina ir padeda ant kauburėlio tulpę.

Matyt, pro langą stebėjęs mūsų „ceremoniją“ ateina kaimynas ir klausia, ką čia pakasėm. Sakau, kad katytę, o jis nusijuokia. Tuo labai papiktina Kamilę. Ką gi, vaikinas jaunas ir linksmas, ką čia ant jo pyksi. Groja būgnais muzikos grupėje ir seniai yra gavęs gana įdomią pravardę „Bambačius“, dėl kurios visai nepyksta. Ką jau ten ta katytė, juo labiau kad mūsų namuose miesto pakrašty gyvūnėlių netrūksta ir jie, nors mylimi, prižiūrimi, kartais pakliūva po mašinų ratais...

Geriame arbatą, kalbamės. Padovanoju Kamilei spalvinimo knygelę, o draugė ima juoktis, kad vardo diena gi mano, ne jos. Pamažu prašviesėja ir Kamilės veidelis. Pakeisti juk nieko negalime, toks gyvenimas. Be to, Kamilei ant kelių snaudžia susiraičiusi mano Murka. Mėgsta ir ji gatvėmis paklajoti, bijau, kad nieko nenutiktų. Viską laiką uždariusi juk neišlaikysiu...

Viešnios susiruošia išeiti, aš – palydėti jas iki gatvelės galo. Ties posūkiu mus pralenkia nemažu greičiu lekianti mašina. Gatvelė trumpa, siaura, kur jau čia nulėksi. Vietiniai taip nevažinėja. Tikriausiai iš kažkur atvykęs svečias, nes mašina nepažįstama. Pasidaro labai neramu. Šiandien žuvo katytė, o kas gali nutikti rytoj? Mokslo metai baigėsi, o kaimynų berniukas mėgsta dviratuku važinėtis.

Einant namo galvoje knibžda begalė minčių. Anksčiau, kai augo mano ir kaimynų vaikai, buvo susidaręs būrys jaunų vairuotojų, kurie ne kartą bandė lėkdami gatvėmis ratu parodyti savo šaunumą. Tada kalbėjomės su jais ir su jų tėvais. Buvo nerimo ir nesutarimų. Dabar ir patys jau augina vaikus. Ir tikrai važinėja protingai. Nejau viskas prasidės iš pradžių? O gal tai tik vienkartinis pasivažinėjimas? Tikiuosi. O su kaimynų berniukais vis tiek pasikalbėsiu. Nors gal astrologai ir teisūs – diena visai netinkama bendravimui ir viešnagėms.

 

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt