Celestina RIMAVIČIENĖ, Juozas MIGLINAS, Gintautas STANKAITIS

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Joninių naktis

Vėjas beržo kasas tyliai draiko
Šitą Joninių naktį šventą.
Smagi nuotaika visą laiką,
Paparčio žiedą surasti mums lemta.

Padangę laižo laužų liežuviai,
Žvaigždės tūkstantinės žiba.
Ši naktis visus tarsi užburia
Tarp dangaus žemei užbrėžia ribą.

Ar prisimeni, kaip jaunystėj
Susitikom kaštonų pavėsy?
Buvo graži draugystė
Žvaigždžių lietuje mes dviese.

Kažkur degė laužai tą naktį
Kas juokavo, o kas gal liūdėjo.
Šventą tylią Joninių naktį
Ir lakštingala meilę kalbėjo.

Celestina RIMAVIČIENĖ
Kėdainiai

 

Joninės

Sudegsiu ant Joninių laužo
Ir daina neskambės paupiais...
Ar verksi rankas baltas užlaužus
Ant galvos su gelsvais garbiniais?

Tos neverkiančios akys sapnuosis
Ir rasa jau nebus nukrėsta,
Ten prie upės svyruojantys gluosniai
Nesulauks mūs šešėlių greta...

Nerūpės ir laužų tų pašvaistės,
Ir armonikos balsas skambus,
Ir sapnai nekankins tie apkvaitę,
Ir rytojus kitoks jau nubus...

Tavo vardo nebus ant žilvičių,
Bučiniais nusagstytų saldžiais,
Bet žaizdas, jeigu kartais išgyčiau,
Ilgai gels nemiegiais paryčiais.

Juozas MIGLINAS
Trakų r.

 

Šešėlio žaizdos

Ėjai per vandenį – grimzdai,
pačiam dugne lėtai grimzliojai,
ir švilpė pempės ir strazdai,
kai parklupai prie mano kojų.

Kas tu esi – aš nežinau:
ginklanešys ar tarnas mano,
gal ta tamsa, kuri, manau,
tiktai šalia žmogaus gyvena?

Daug kartų sutrypiau tave –
bet atkaklus likai palydas:
gyvenimo trapiam laive –
tarp vėjų burė pasiklydus...

Buvai vaiduoklis kai kada
nuo Saulės kirčių nukraujavęs,
lydįs įkyriai – visada
ir svetimas visiems, ir savas.

Ar sužavėtas aš esu,
kad numirei, bet prisikėlei, –
kelionės tavo – kaip visų:
tik lūžinėjantys šešėliai?..

 

Karališka žaizda

Prie patvorėlio dilgėlė
pravirko plieno dalgio kirčiuos, –
darželyje kvapni gėlė
didžiavosi: ,,Žavingai mirčiau:

pakelčiau žiedą išdidžiau,
dūzgalę bitę pasikviesčiau,
kad išnešiotų kuo plačiau
mirties gražumą po pasviečius,

žaizda žaizdos verta yra,
kuri per pačią širdį trykšta,
kuriai gros muzika tyra
grožiu gėrėtis vakarykščiu...“

Vėlai suprantam kai kada
silpnai stipriu protu savuoju:
net ir karališka žaizda
taip pat, kaip elgetos, kraujuoja.

 

Vagų malda

Obuolmušėlis tėvo žirgas
su vėju skrieja per miškus,
o tymo balnas saule mirga,
švytruojąs kardas – oi, puikus!

Senų sakmių dainom sumirga
ugnis metalo pasagų:
šuoliuoja ne laukinis žirgas –
aušra virš tėviškės laukų!..

Nartus tėvų obuolmušėlis
į žemę beldė pasaga, –
kad per laukus nubėgtų vėlei
pabudus juodžemio vaga!..

O juodos, šiltos, drėgnos vagos –
jūs derliaus siūlės ar žaizda?
Iš miško kyla saulė, sako:
„Tai kvepiančių ievų malda!..“

 

Žvakių liepsnos

Žiūrėki – dega vaško žvakėj
poezijos šventa mintis
ir blyškūs žodžiai, ir plaštakės, –
ir girgžda šulinio svirtis,

kuri jau įkvėpimą semia
iš užverstųjų šulinių,
ir skrenda sakiniai per žemę,
prikalę nebūties vinių,

lentų eglinių ieško karstui –
tuojau gelsva šviesa žibės:
ant žvakių amžiai tamsą barsto
nuo seno namo palubės.

Vaškinę žvakę meilės maldai
ir mirčiai degame kartu:
taip Žemėj negandus numaldo
gyvenę tūkstančiai kartų?!

 

Po mūšių

Išmėtė vėliavas, strėles išbarstė...
Kardai sulaužyti rūdija...
Į žemę kasami be karsto
kariai. Palikdami vyriją

vadai tėvynėn nepažvelgia:
iš ten tik aimanos atplūsta,
neskamba šienapjūčių dalgiai
po lanką dobilų miegūstą,

žirgeliai lieka nepašerti,
parnešę tymbalnius kraujuotus,
ir klausia tėvas skausmo kartį,
ką alkaniems žirgams paduoti,

ir graudžią gaidą seserėlės
iš dainskrynių rietimais traukia,
žiūrėk, – sugrįžta brolių vėlės
pro paruges gimtom palaukėm!..

Su žiežirbom lankstus metalas
bučiuojasi lyg geras draugas:
vėl kalvis naują kardą kala,
nes gentkartė mažoji auga...

 

***

Neatmenu mamos krūties:
jos pieno skonio ir švelnumo –
tai maistas Viešpaties paties,
pirmųjų žodžių prakilnumas.

Neatmenu, kaip jos ranka
man pirmą kartą veidą glostė,
šaltinis meilės nesenkąs
šventuoju tapo Dievo sostu!..

Neatmenu, nes metų daug
į jūras užmaršties nubėgo, –
nors šaukdavau: ,,Palauk, palauk!..“
O ar prišauksi tirpų sniegą?!.

Kaip gera kūdikiu mažu
prie motinos krūties užmigti:
deja, šiandien kažkur vežu
sunkiausios realybės lygtį...

Gintautas STANKAITIS
Ukmergė

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt