Joninės ar Jonynės?

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Humoreska

Laiptinėje priešais mane lipo didžiulis papartis, tačiau moteriškų formų. Mano veido išraiška privertė papartį kaimynės balsu sušukti:

– Ko spoksai, išimk raktą iš dešinės kišenės, atrakink duris ir einame gerti kavos.

Padariau, ką liepė kaimynė, ir stebėjausi, kiek gėrybių ji krovė ant stalo – tiek vargiai pakeltų nešulinis asilas. Mano akys fiksavo pomidorų padažo stik­lainį, duonos lazdeles, prieskonius, alaus bei giros butelius, šaldytus koldūnus, kepsninę su priedais ir dar daug kitų prekių. Neiškenčiau:

– Na, šitie valgomi, – pirštu parodžiau, – bet papartis ir dangaus žibintas... Tu ką, nešiesi juos į Jonines? O marinuota sprandinė ir kepsninė kam?

– Pernai nusipirkome po šašlyką. Kai pasakė kainą, paspringau, vos atgaivino.

– Paskaičiuok, kiek pabrangsta mėsa, kol atkeliauja iki tavo burnos. Tai keliausite į mišką?

– Juokauji. Iš miško gali sugrįžti ne tik be paparčio žiedo, bet ir be rūtų vainikėlio.

– Ir be piršto. Nusimauk aukso gabalą ir nusiimk tą lenciūgą nuo kaklo, nes... – gestais parodžiau, bet ji nereagavo.

– O kaip tu švęsdavai Jonines vaikystėje? Papasakok, o aš išvirsiu kavos, – ji pradėjo žygius po virtuvę.

Aš įjungiau smegenų praeitinę ir papasakojau: „Miestelį, kuriame prabėgo mano vaikystė, supo miškas. Ten augo daug žemuogių. Ten, kur miškas buvo arčiausiai, ir švęsdavome Jonines. Beje, mišką kažkodėl vadino boreku ar boriku. Jame buvo didelė aikštė, kurios viduryje sukraudavo milžinišką laužą. Jį uždegdavo pradėjus temti. Muzika skambėdavo taip, kad visi – ir mažas, ir senas traukė pasitikti Rasų. Visi šokdavo: polką, valsą, netgi tango. Daužydavo molinukus, traukdavo virvę, lipdavo į stiebą, emocijos liedavosi per kraštus.“

– O kuo vaišindavotės?

– Eidavome linksmintis, o ne, atsiprašau, ėsti ar prisipilti snukį alaus. Ir tiek nutukusių nebuvo. Atleisk, čia ne tau.

– O kaip pagerbdavote Jonus?

– Nupindavome ąžuolo lapų vainiką, kurį pagražindavome pivonijomis, na, bijūnais, ir užkabindavome ant kaklo, dar pamėtydavom aukštyn varduvininką.

– O jis?

– Jis visada šypsodavosi ir dėkodavo, mums, vaikams, paberdavo saują bombonkių.

– Ir paparčio eliksyro su laipsniais nepastatydavo suaugusiems?

– Gal ir palaižydavo kaip katinai, bet prisisiurbusių neteko matyti.

– O tu moki pinti Joninių vainiką?

– Duok ąžuolo lapų, pivonijų ir virvelės. O kam užkabinsi?

– Vyrui. Jis vardu Jonas. Ko nustebai?

– Žiūrėk tu man, tiek metų šalia gyvename ir tik šiandien sužinojau taviškio vardą, – nuoširdžiai stebėjausi.

– Gerai, kad bent mano vardą žinai, – ji juokėsi. – Pirmą kartą švęsime namuose, gal ateisite? Susipažinsime. Tiesa, reik taviškio atsiklausti.

Padėkojau už kavą ir jau keldama vieną koją per slenkstį prisiminiau rūpimą klausimą:

– O kaip taisyklingai tarti: Joninės ar Jonynės?

– Vyras vardu Jonas, o ne Jonys. Nors... iš gegužio tai išsirito gegužė...

Palingavau galvą ir uždariau duris. Mane šildė vaikystės Joninių laužo liepsna.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt