„O aš savo sielą į eiles rišu...“

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Nijolė KVIETKAUSKĖ

Panevėžio rajono literatų klubo „Polėkis“ narė Janina Jakimavičiūtė-Baltušnikienė išleido antrąją eilėraščių knygą „Žodžių vainikas“. Jau nuo viršelio ji dvelkia gaivumu ‒ lyg pažadas, kad tas žodžių vainikas bus pinamas iš žalių tėviškės laukų, malonaus upelio čiurlenimo, lapų šlamėjimo... Gal ir ant to tiltelio autorės rymota, apie prabėgantį gyvenimą mąstyta. Ir neapsirinki. Knygelė plonutė, bet joje telpa siela. O kas telpa į sielą?.. Gal atsakykime J. Jakimavičiūtės-Baltušnikienės posmais?

Į mano sielą telpa:
Žolynų rasos, paukščio balsas,
Šimtametės girios,
Sraunios upės, ežerai.

Į mano sielą telpa
Snieguolių žvaigždės, balto,
Puraus sniego patalai,
Rudenio lapų margumas.

Klevas, nupraustas lietaus,
Kregždė ant šelmenio stataus,
Darbšti bitutė avily,
Varpai, skambą pavakary.

Mano sieloj sutelpa sekminės,
Beržais pakvipę gegužinės
Ir mano sieloje gyva
Suklupus maldai Lietuva.

Pacitavau visą, nes eilėraštis „Sielos talpumas“ iš kitų išsiskiria ‒ toks galėtų būti programinis, t.y. eiti knygos pradžioje kaip apibendrinantis rinkinio mintis ir idėjas. Pirmajame skyriuje autorė atsigręžia į sudėtingą Lietuvos istoriją, dainingai eilėmis išsako tremčių patirtis, į jas išgyvenusį lietuvį kreipiasi jautriai, šiltai lyg į brolį ‒ įvardžiu „tu“. Tolima Tėvynė rodosi lyg graži pasaka, kur žalios rūtos, kur lelijos, kur pelargonijos languos... Kaip leitmotyvas lydi pažadas: sugrįši. Tačiau kas laukia grįžus? Ar beras tremtinys namus tokius, kokius paliko? („Tremties lietuviui“). Panašūs ir kiti šio skyriaus eilėraščiai ‒ „Tėviškę paliekant“, „Buvusioj sodyboj“, „Išskridę paukščiai“, „Tėviškėlėje“... Juose dar gyvas praėjęs arba prarastas laikas, kurį iš atminties gelmių prikelia paaštrėję pojūčiai: išsklidę kvapai, ryškūs vaizdai:

Vakaras kvepia lapotais beržais,
Raudonais saulėlydžiais dega.
Kvepiančius sodus suvystė rūkai,
Suvystė ir topolį seną.

Gamtos pasaulis autorei ne šiaip artimas. Atrodo, kad ji su gamta alsuoja vienu ritmu, jaučia, jog beržui skauda nuplėštą kamieną (Jis atiduoda savo / Kraują kitiems, / Nors ir nelabai / Sergantiems), netgi su juo susilieja (Į mano apnešiotą kūną / Beržas giliai šaknis įleido), tapatinasi su juo lyg su atjaučiančiu, paglostančiu žaliomis rankomis žmogumi (eilėraščiai „Užuojauta“, „Mano beržas“).

J. Jakimavičiūtė-Baltušnikienė atidi smulkmenoms: Į savąjį pasaulį / Vis įeinu iš naujo. / Po mažą trupinėlį / Vis surenku į saują // Juodo dirvono, smėlio, / Truputį papartyno / Ir gabalėlį molio / Nuo tėviškės arimų (eilėraštis „Visko po truputį“). Ji atkreipia dėmesį į pražydusį lino žiedą, katpėdėles ant kupstų, kiemo žoleles, dūzgiančias mažas bitutes, nasturtas, naktinukes (eilėraščiai „Vasara“, „Dobilai“). Norisi pagirti, kad tiek daug žolynų, gėlių, medžių pavadinimų minima: juk šiandienos žmogus nuo gamtos nutolęs, tie pavadinimai jam gal nieko nebesako, gal jau nebežino, kaip tos katpėdėlės ar naktinukės atrodo. Ir kur kitur, jei ne posmuose, jas galima atgaivinti ir išsaugoti ateities kartoms?.. Daugiausia gamtinių eilėraščių sudėta skyriuje „Po gamtos sparnu“. Vėlgi skaitai ir jauti tą globiančią gamtos ranką (ar sparną). Autorės vaizduotės dėka matai kelią, nuo dulkių žilą, debesėlį, plaunantį smilgas. Gamtoje žmogus randa nusiraminimą ir idilę, kurios nesuteikia gyvenimo audros ir išbandymai (eilėraštis „Gyvenimas ‒ ne žaidimas“):

Eini, eini gyvenimo taku,
Atrodo kietas ir saugus.
Ir tik staiga krenti, grimzti,
Tarytum liūnas priekyje klampus.

Tačiau tokių niūrių posmų rinkinyje maža. Į gyvenimą žvelgiama su švelniu grauduliu, nostalgiškai ilgintis prabėgusios jaunystės (Tik kartais taip ilgu jaunystės, / Taip noris į ją sugrįžti), bet labiausiai autorei norisi drąsinti, suteikti vilties, raginti džiaugtis, kol dar esi gyvas:

Gyvenimas tartum versmė,
Jis niekad neišsenka.
Tiktai gilyn pasižiūrėk ‒
Ir jis tau tiesia ranką.
Pripildyta ji gėrio ir tiesos,
Skaistumo, atjautos ir meilės.
Ji neišsenka niekados
Tiktai mokėki pasisemti.
„Gyvenimo versmė“

J. Jakimavičiūtė-Baltušnikienė turi jautrią poetinę klausą, puikiai jaučia rimą ir ritmą, dauguma jos eilėraščių galėtų tapti dainomis. Ir tapo! Paskutiniame skyriuje „Skambantys posmai“ ‒ dvylika eilėraščių ir natos, muziką jiems sukūrė Edvardas Filipovičius. Čia rasime ir posmų apie gimtinę („Himnas tėviškei“, „Tėviškės šauksmas“, „Žiburėli negesk“, „Raguva“), ir romantiškų meilės jausmų („Laukimas“, „Tu ateik“), ir mamai skirtų švelnių žodžių („Atsiskyrimas“)... J. Jakimavičiūtė-Baltušnikienė yra tradicijos tęsėja ir puoselėtoja. Tad jos nupintas žodžių vainikas kvepės mums ilgai.

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt