Dabar visi rašo

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Humoreska

Dabar visi rašo: meilės laiškus, knygas, prašymus. Tačiau dauguma rašo skundus. Pastarųjų turiniui tirti prikurta visokių institucijų. Na, o spauda persūdo – reaguojama taip operatyviai, kad net nespėjama išsiaiškinti detalių. Taip nutiko ir man.

Vieną dieną gaunu kvietimą atvykti į įstaigą, kurios pavadinimas prasideda raide „P“. Žinau, ką pagalvojote. Ne, tai ne paštas. Taigi kvietime nurodyta, kad tokiais tad metais, mėnesį, dieną, valandą, minutę privalau atvykti į įstaigą, kurios pavadinimas prasideda raide „P“ ir atsinešti asmenybę patvirtinantį dokumentą. Nuvykau. Patekti į nurodytą vietą pasirodė ne taip ir paprasta, bet pavyko. Kabinete mane pasitiko mažo ūgio vyrukas (kiek menu iš istorijos vadovėlių, mažaūgiai vyrai linkę į diktatą) ir liepė įrodyti, kad aš tikrai esu aš. Įrodžiau.

– Gautas skundas, kad viliojate svetimą vyrą, – jo akys tarsi dantisto grąžtas įsmigo į mane.

Nustebau:

– Kam man svetimas vyras, jeigu turiu savąjį? Beje, aš jį labai saugau.

– O kodėl jūs jį saugot?

– Pabandykit išgyventi iš vienos pensijos...

– Ačiū Dievui, aš dar ne pensininkas.

– Būsit, – nuraminau jį. – Skundą parašė laiptinės našlės? Betgi jų vyrų niekaip nesuviliosiu, neturiu ekstrasensės diplomo.

– Ne, nei iš laiptinės, nei iš namo.

– Viešose vietose nardau tik su vyru, renginiuose taip pat būname kartu.

– Ne.

– Ar aš pažįstu tą vyrą?

– Jūs jo nepažįstate. Nesate mačiusi.

– Tikiuosi, jis šio pasaulio pilietis?

– Taip, jis gyvas.

Pajutau artėjantį migrenos priepuolį ir paprašiau stiklinės vandens. Praskiedusi smegenų turinį, paprašiau situacijos sutrumpinto varianto.

– Jūs rašote? – paklausė.

– Dabar visi rašo.

– Jūs rašote apsakymus, kuriuos spausdina žurnalas M?

– Rašau, bet niekada nesiunčiu savo nuotraukos, nes nesu fotogeniška.

Jis atvėrė esmių esmę:

– Skundą parašė tą žurnalą skaitančio vyro žmona.

– ? ? ?

– Moterį labai įžeidė vyro abejingumas. Dešimt metų ji slaugo vyrą, kentė jo nemeilę, neįvertintą pasiaukojimą, tačiau jo prisipažinimas esą „man patinka ta moteris“, perpildė jos kantrybės taurę.

– Jūs skaitėte tą apsakymą?

– Neprisimenu.

Supratau, kad jis apsakymo neskaitė. Išvydau šviesą tunelio gale.

– Viskas aišku – jis įsimylėjo apsakymo heroję, gražią, padykusią moterį. O jūs apkaltinote mane tuo, ko nesu padariusi. Žinokite – aš skųsiuosi. Man padaryta milžiniška moralinė žala.

Jis pradėjo kažką kalbėti apie įvykusį nesusipratimą, bandė atsiprašyti, bet aš viesulu išlėkiau iš kabineto.

P. S. Taip gimsta skundikai.

Gražina ČEKAVIČIENĖ
Jonava

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt