Danutė KULIAVIENĖ, Jonava

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Vienąkart

Vienąkart vaikystė – aukso dienos,
Kai gyvenimas – viena šviesi diena.
Mylimi tėvai, gimti namai ir kiemas,
Upė, nuotykiai, gimtinės šiluma.

Vienąkart mes mylime, tik vieną kartą,
Antrąkart taip nepamilsi niekada.
Meilė – lyg žvaigždė, kuri, danguj sutviskus,
Dega šimtus metų ir užgęsta krisdama.

Meilė nepalauš tavęs, kol būsi gyvas,
Nepamirši, kaip mylėjai kitados.
Meilę tau primins žiedai alyvų,
Kas pavasarį, kai žemė skęs žieduos.

Apie meilę rašomi romanai,
Ir poemos aukština jausmus.
Serenados, dainos, melodramos
Jaudina ir jaunus, ir senus.

Tad mylėkime ir būkime laimingi.
Laimės jums ir mylimų draugų!
Tegu niekad meilės jums nestinga,
Šviesios saulės mylinčių akių!..


Ištirpo prarastam laike

Buvo daug,
o liko mažai...
Ištirpo prarastam laike,
kaip rašė vienas draugų,
buvęs literatas,
o dabar poetas,
ištirpęs laike,
išlikęs raštuose.
Kalbuos su tavim,
mielas drauge,
kaip ir su tais,
kurie liko tik nuotraukose,
albumų puslapiuose
ar tik prisiminimuose.
Bent tiek...
Liko piliakalnis,
upė Šventoji,
nuotraukose
padūmavę veidai.
Bet liko!
Ištirpti prarastam laike
nenori niekas.
Tik nelieka pernykščio sniego,
o ir upės vanduo
pranyksta laike.
Žole apauga takai,
kuriais eita kadaise,
skubėjai grįžti namo,
o ir namų nebėra.
Nepažvelgsi pro langą
į pražydusias sesės gėles,
nesulauksi motulės,
iš bažnyčios pargrįžtančios,
ar tėvelio iš darbo pareinant.
Prarasta vaikystė
nuskendo tanko vikšrų
išmaltame kelyje,
ištirpo laiko rūkuos.
Kaip ją sugrąžinti?
Kaip sugrįžti į ten,
kur negrįžtama?
Kaip pamiršti,
kas nepamirštama?
Žole apauga kapai,
suskeldi net akmenys.
Širdis – ne akmuo:
praradimų nepakelia.


Skrydžio blyksnis

Prirašyti popieriaus lapai –
prabėgusių dienų žymės –
neištrinsi ir nepakeisi,
neišbrauksi – neįveiksi...
Liks dėmė – juodulys...
O juk gaila dienų,
kur žydėjo lyg gėlės,
kadaise sodintos po langu:
nasturtos, bijūnai, našlaitės,
paprastos, kaip ir tos
kaimo mergaitės gyvenimas –
be įmantrybių, be pašvitų...
O ir kam jų reikėjo?
Puošė jaunystė
ir noras pasiekti
išsvajotąjį Laimės žiburį,
regėtą mokytojos duotoje knygoje.
Liko popieriaus lapai
su pradėtais ir nebaigtais eilėraščiais,
su svajonėmis, meilės atodūsiais,
su žvaigždėmis, švietusiom kelią.
Juokinga? O ne!
Juk jos vedė, kvietė pirmyn...
Tik pirmyn – nestoti, nerimti,
tik aukštyn – nepulti, negrimzti.
Išlaikei? Taip ir ne!
Pailso sparnai – neišblėso troškimai,
ir žvilgsnis vis kyla aukštyn,
tik aukštyn, į erdves.
Žinai, kad pakilus negrįši,
bet liks erdvėje skrydžio blyksnis
ir žmonės sakys: „Žvaigždė krito.“
Tikėk – taip išliksi.


Išaugino

Išaugino iš savo širdies
Ir iškėlė ant rankų į šviesą
Tarsi daigą rečiausios gėlės,
Kad gražiausiais žiedais sužydėtų.

Išmaitino savuoju krauju,
Kad išaugtų, kad būtų, klestėtų...
Dieną naktį šalia, vis kartu...
Kas galėjo karščiau bemylėti?

Kas už motinos širdį labiau
Gyvenimą gali aukoti?
Sunkiai dirbti karščiausiom dienom,
Prie lopšelio naktim nemiegoti?

Tai motulė, mieloji mama,
Nesiskundė, tik vieno tetroško,
Kad užaugtų laiminga dukra –
Karalaitė auksiniame bokšte.

Neatrado dukrelė turtų,
O motulę vargeliai palaužė...
Prisiminkim motulių savų
Didžią meilę – istoriją graudžią.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt