Danutė ŠERŽENTIENĖ, Telšiai

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Į seną sodą

Į seną sodą iš perskelto dangaus
Įsmigo žaibas,
Ir, perplėšęs lyg maršką
Tvankią tylą, lietum užliejo.
O ten, pačiam kampe,
Į obelį gumbuotą atsirėmusi,
Vyšnia senolė jau nieko negirdėjo...
Ji iškeliavo paskui tą,
Kas ją čia pasodinęs buvo.
O tylią tylią mėnesienos naktį
Sugrįžta tas, kuris sodino
Šį jaunystės ir svajonių sodą.
Sugrįžta toks baltas, toks gražus,
Kaip kažkada žydėjusi vyšnia.
Užgęsta mėnesiena,
Užgęsta ir žiedai,
Čia kažkada gegužyje žydėję...

 

Brangios tos pilys

Brangios mums Tavo pilys, Tėvyne,
Legendų lobius kur tebesaugo.
Požemių giesmių aidą pagavę,
Amžius nebyliom paslaptim gaubia.

O kai sidabrės šaltosios ugnys
Iš mėnesienos sminga į kuorus –
Pilys atgyja, požemiai klaidūs
Žilas legendas laisvėn išleidžia.

Kūlgrindos slaptos, raistuos nugrimzdę,
Atsargų žingsnį kario vėl jaučia.
Į mėnesieną lankom rasotom
Vėl nežaboti žirgai nusiaučia.

Alkose aukurų šventosios ugnys,
Žvaigždžių išskeltos, žarom nušvinta,
Ir kaip palaima Dievų aukščiausių
Ant Tavo vardo, Tėvyne, krinta.

 

Kančios prasmė

Ir skriejo mintys kaip debesys niūrūs.
Saulėlydžio žaros, ir jos tarsi kraujas
Padangėmis liejos.
O gėlės, tos gėlės, širdy susodintos,
Jos ilgesio, skausmo spalvom sužydėjo.

Erškėčiais spygliuotais
Tavo jauną širdelę apraizgė
Ir siena mirties nuo pasaulio, gyvenimo,
Nuo Tėvynės atskyrė.
Ir kaip šio žemiško pragaro sodai bujojo!
O vartai į juos, žvaigžde kruvina padabinti, juk buvo.

Ir tu juos pravėrei, jaunas žmogau,
Sakyki, už ką tuos vartus tu pravėrei?
Juk vien tik už tai, kad sielos pasaulį turtingą turėjai.
Ir prasmę kančios supratai ne taip,
Kaip suprato ir suprasti temokėjo
Kankintojai tavo.

Jų ginklas patyčios juk buvo
Ir sielą sutrypti, ne kūną,
O sielą sutrypti jų noras didžiausias,
Jų geismas stipriausias – sielą pavergti.
Ir į pragaro juodas gelmes su savim nusitempti.

Kvatojo ir šėlo piktybė žiauri.
Bet geso žvaigždės spinduliai kruvini
Ir šiandien tamsos šaltuose labirintuos
Klajoja ir blaškosi tie,
Kas tarnystę šio žemiško pragaro
Soduos turėjo.

Paguodos Angele, Ramybės Angele,
Kai nuo darbų, speigų
Sugrubusią tu paėmai rankelę,
Dangaus skliautuos lelijos sužydėjo
Ir Amžinybės vartai atsivėrė
Tam žemės vaikui,
Kurs kūno ir sielos kančią
Kaip rožę nuostabiausią
Atnešė prie sosto Viešpaties,
Prie Kūrėjo, prie sosto Amžinybės.

Paguodos Angele,
Šioj žemiškoj, klaidžioj kelionėj
Mūsų neapleiski ir mums paklyst neleiski.

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt