Laimutė ŠATIENĖ, Jonava

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Iš „Bičiulystės“ bičiulių  kūrybos

Mamos skara

Kai kaimo sodžius uždainuoja,
Taip ilgesingai sielą gniaužia.
Ir visuomet, kai uždainuoja dainą graudžią,
Prisimenu gimtinę – širdį spaudžia.
Motulės pasiliko ten skara...
Praeityje pasislėpė mamos rauda
Ir ašara tyra.
Lydėjo ji gyveniman – išėjom...
Dabar gimtinę atmenam tik kai kada.
Po kojom eina mano takas
Ir laikas tirpsta likime.
Ilgiuosi aš tyliausio žodžio, mama,
Išleisdama sakei – sugrįžk –
Dar vėjas tebeaudžia mano skarą.
Kai kaimo sodžius uždainuoja
Ir ore sklaidos duonos kvapas.
Prašau – nutieski, mama, naują taką
Ir apsigaubusią tava skara,
Tegul gimtinėn veda mano takas.

 

Pavogtas laikas

Dienos šviesa užgęsta pataluos nakties.
Žvaigždžių sietynas nušviečia takus.
Manam laike vėl nerimas sustingsta
Gyvenimo aruodas jau nebetalpus.

Minutės bėga, skuba laiko erdvėje
Ir netelpa apskritime rodyklių.
O taip norėtųs bėgti iš to mažo rato,
O negali jau laisve mėgautis laike.

Skaičiuoja laikas likusias dienas
Ir svajones, kurios kažkur paklydę,
Gal jos pasimetė žvaigždėtoj naktyje
Ir rėtyje žvaigždžių neranda vietos.

Neatpažįstu šito laiko savyje.
Į laikrodžio rodykles žvelgt nenoriu.
Per greitai bėga, bėga jos rate,
Per greitai likusias dienas matuoja,

Sulanksto patalus tamsi naktis.
Pabėga žvaigždės į namus savuosius.
Pasivogė vėl laikas ramią dieną.
Ją išnešė neleidęs sudėliot mintis.

 

Sutaupyti žodžiai

Kas nurašys iš atminties
Seniai, seniai taupytus žodžius,
Kuriems aš negalėjau rasti vietos
Gyvenimo keliuos ar mažoje kertelėj sielos.

Atimti iš manęs jūs galit viską –
Ir vandenį, ir duoną, ir svajas.
Dabar tik pasakyti mano žodžiai
Jie pasiliks su manimi lyg dovana.

Juos dovanoju brėkštančioms aušroms
Ir susiliejusiems saulėlydžiams rasotiems,
Ir žemei, dangui, mirgančioms žvaigždėms,
Tėvynei, tėviškei, saviems takams vingiuotiems.

Nesutaupiau aš savo žodžių,
Paslėpusi laikiau tik erdvėje beorėj.
Tikėjau – laikas pastūmės tikrovėn
Ir pakuždės man mano žodžiai.

Pakelki galvą, išsitiesk lyg smilga.
Laiko dar daug gyvenime turi.
Pavasario aidu tegul suskamba žodžiai
Visiems išdrįsk sakyti, jog dar gyveni.

 

Verpiu metus

Laiko ratelyje verpiu metus
Ir plonos gijos sukasi – netrūkinėja.
Jose sudėjau aš gyvenimo metus
Ir verpstė vis pilnėja ir pilnėja.

Ratelio girgždesy vaikystė juokias.
Sidabro aidesiu atsiliepia širdy.
Jau pamiršta troba tuščiais langais rymoja,
Subirę tvoros ir seni varteliai užkelti.

Vyniojas metai į gijas ploniausias,
Jaunystės šėlsmas pamirštas seniai.
Gimta Šešupė savo vandenis vis neša
Tolyn, kur nesimatėm taip ilgai.

Dainuoja verpstė – rankos sunkios.
Auksiniai metai keičias sidabru.
Susuksiu juos į brangią laiko giją
Ir neskaičiuoti savo metų negaliu.

Saulėtekiai ir saulės laidos
Lyg ašaros rasos kristalais papuošti.
O mano metai vis dar saugo, saugo
Aidu tą tylų, švelnų krebždesį širdy.

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt