Klumpaitės su beržo lapu

Kūrybos laboratorija
Nustatymai

Gražina DAUGINIENĖ, Vilnius

Raidė, kurią pažinau pirmiausia, buvo T. Mano tėvas skaitydavo tokį laikraštį, kurio antraštėje puikavosi penkios labai didelės ir ryškios raidės. Man į akį krito pirmoji. Tokia tiesi, tvirta, su stogeliu. Ėmiau ieškoti jos po visą laikraštį ir nustebau, tiek daug tų T radusi. „Gal ji – visų raidžių karalienė?“ – pamaniau. Po to sekė I, E, S ir galiausiai – A. „TIESA“ – perskaičiau. Tas žodis taip įstrigo į galvą, kad vėliau tapo man labai svarbus, gal net svarbiausias. Tada dar nežinojau, kad tiesos sakymas žmonėms ne visada patiks, ir man pačiai ne kartą pridarys nemalonumų. Bet tuomet tai nerūpėjo.

Netrukus turėjau eiti į pirmąją klasę. Mūsų mokytoja buvo gerbiama visoje apylinkėje. Ji mokė jau antrą aplinkinių kaimų kartą ir buvę auklėtiniai dabar atvesdavo į pirmąją klasę savo vaikus. Mokytoja jiems buvo sava. Ji pati gyveno netoli mokyklos gražioje sodyboje ant Šešupės kranto.

Pradžios mokykla buvo įsikūrusi į Sibirą ištremto ūkininko troboje. Didžiajame kambaryje, vadinamojoje „seklyčioje“ tilpo visos keturios klasės. Mokytoja vieniems parodydavo, kaip rašyti pirmąją raidę, kitiems, paaiškinusi aritmetiką, skirdavo užduotį, tretiems liepdavo garsiai skaityti. Tuo tarpu ketvirti piešė arba ruošėsi atsakinėti. Visus ji matė, viską girdėjo. Vienus pagirdavo, kitus padrąsindavo. Neklaužadoms tekdavo ir klasės kampe pastovėti. O neatlikusiems užduočių – ir po pamokų pasilikti. Kad suprastų, jog mokslas – dalykas rimtas. Juolab kad dažnam kaimo vaikui, pabaigusiam keturias klases, pritrūkdavo ryžto toliau klampoti per purvą ir pusnynus į miestelio septynmetę ar vidurinę mokyklą. Ir ne vien ryžto.

Į savo pradžios mokyklą ateidavom apsiavę medpadžiais, kuriuos vadindavo „klumpėmis“. Koks nors nagingas kaimo meistras išskuopdavo iš medžio dailų padą, ant jo mažais viniukais prikaldavo gabalą išdirbtos kiaulės odos, ir apavas baigtas. Stokis ir žygiuok sau sveikas. Klumpes palikdavom mokyklos prieangyje ir į „seklyčią“ eidavom basi, o žiemą su vilnonėm kojinėm. Tik kaip paskui, visu būriu išgužėjus, tą apavą atsirinkti? Aš ant savo klumpaičių, kaip atpažinimo ženklą, įsigudrinau prispausti po šlapią beržo lapą. Kartais išdžiūvę tie lapai nukrisdavo, klumpaitės besigrūdant, besistumdant susimaišydavo, ir mes, ypač mažesnieji, negalėdavom jų atsirinkti. Būdavo ir kivirčų, ir ašarų. Vieną klumpaitę esu net pametusi. Taip nutiko žiemą. Bet tai jau atskira istorija.

Knygas ir sąsiuvinius nešdavomės kartoninėse dėžėse, apsiūtose milo audeklu. Rašalinę prikabindavom prie dėžės iš vilnonių siūlų nunertame krepšelyje.O rašalą patys pasigamindavom iš beržo anglių, sutrynę jas ir sumaišę su vandeniu. Plunksnakočius ir plunksnas tėvai nupirkdavo. Pačias prasčiausias, kurios daugiau draskė sąsiuvinio lapą, negu rašė, vadinome „varnomis“, o geresnes, lengvai slystančias popieriumi, – „zylutėmis“. Jei grįždami iš mokyklos susipešdavom, į darbą būdavo paleidžiamos knygų dėžės kartu su rašalinėmis. Šiurkštus audinys skaudžiai kirsdavo per skruostus, rašalas išsitaškydavo. Vienos mano draugės jos bendraamžis už tas išdaigas atsiprašė daugiau kaip po pusšimčio metų, kai jie abu, lankydami tėvų kapus susitiko kaimo kapinaitėse. Aš pati esu gavusi į akis saują smėlio, pas mus vadinamo „pieskomis“. Tik vienoje vietoje, prie nedidelio pušynėlio, pro kurį vedė keliukas į mokyklą, tų „pieskų“ buvo. Visur kitur – tik juodžemis arba molis. Derlingos tos mūsų žemės.

Prisimenu, kaip dar po kelerių metų molingame lauke koksagyzą sodinome. Kvadratiniu-lizdiniu būdu. Gležnus šių augalų daigelius, sudėtus į dėžes, pargabeno iš Vidurinės Azijos. Žmonės stebėjosi, kam iš tokios tolybės reikėjo vežti. Ar ten žemės pristigo? Sakė, kai užaugs – kaliošus iš jų gamins. Labai geri būsią. Gražiai blizgės ir, net ilgai avint, nesuplyš. Tie koksagyzų daigeliai panėšėjo į tik ką išdygusias kiaulpienes. Atrodė nuleipę, išvarginti ilgos kelionės. Po keletos dienų, atėję tų „keliauninkų“ pažiūrėti, radome tik apdžiūvusius, prie žemės prisiplojusius daigelius. Netiko mūsų žemelė šiltų kraštų augalams. Ir kam tada šovė į galvą taip su jais eksperimentuoti? Matyt, toje neaprėpiamoje šalyje labai trūko gumos.

Nukrypo tas mano pasakojimas nuo mokslo prie žemės ūkio reikalų. Kaimo vaikas esu. Ką begalvočiau, vis prie tos žemelės grįžtu, tegu vietomis ir molingos, bet širdžiai brangios. Tik dirbti ją reikėjo su protu, be nurodymų iš aukščiau, ką ir kada sėti, kada pjauti. Sėti sėjo, tik ne visada būdavo ką pjauti.Taip vėliau nutiko ir su kukurūzais. Šovė į galvą tuometiniam šalies vadovui, po to pramintam „kukurūzninku“, visus pamaitinti tuo, kuo maitindavęsi Pietų Amerikos indėnai. Bet mums kukurūzų derliaus nepavyko sulaukti. Pamatę, kad lietuviška žemė burbuolių nesubrandins, išradingi tautiečiai susizgribo iš šių augalų žaliąjį pašarą gyvuliams ruošti. Salotas, taip sakant. Po šiai dienai teberuošia, receptą vis patobulindami.

Kaskart važiuodama pašešupės vieškeliu aplankyti tėvų kapų žvilgsniu nuglostau savo tėviškės laukus. Ir paporinu gimnazistui anūkui kokį nors nutikimą iš savo vaikystės. Labiausiai jam patinka pasakojimas apie klumpaites su beržo lapu.

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt