Jonava. Čičinuose – prisiminimai ir dabartis

Scenoje – miniatiūrų tetaro „Rykštė“ pasirodymas.

Bendruomenės balsas
Nustatymai

„Bičiulystei“ atsiųstame laiške Marius Glinskas pasidalijo įdomios ir prasmingos šventės įspūdžiais.

Kovo 11-osios proga Čičinuose, Jonavos rajone, vyko graži vakaronė „Dainuoju Lietuvai“.

Bendruomenės pirmininkas Juozas Plukys visiems priminė tas dramatiškas ir džiugias dienas, kai mūsų visuomenėje atgijo nepriklausomybės dvasia, o ryžtingi signatarai pasirašė ne tik tautai, bet ir visai Europai reikšmingą aktą. Neramiai tas dienas išgyveno ir Čičinų kaimo žmonės. Viena iš jų – nepailstanti aplinkos puoselėtoja, sodžiaus ir bažnytinių švenčių dalyvė Ona Sadauskienė, kurią tądien teko sveikinti garbingo jubiliejaus proga.

Atėjusieji vakaronėn nesigailėjo. Sugiedojus Lietuvos himną, į sceną vieni po kitų lipo sveteliai. Įdomią meninę kompoziciją nūdienės Lietuvos temomis parodė ir Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos miniatiūrų teatras „Rykštė“ (vadovė Angelė Bortkevičienė). Jautrumu, sutarimu taip pat stebino draugijos vokalinis ansamblis „Lietava“ (vadovė Laima Stakeliūnienė). Virtuoziškai akompanuojant akordeonu, moterys apdainavo ne tik Aukštaitijos šulinį, bet ir, rodos, čia pat, už langų, šniokščiantį senąjį parką, kraštą su gyvais aviliais ir žemę Lietuvos, kur amžinai žaliuoja ąžuolai.

Vakarą įspūdingai užbaigė vėl scenoje pasirodžiusi „Rykštė“, inscenizavusi tiek patriarchaliniam, tiek ir mūsų dienų kaimui būdingas nesibaigiančias problemas – piršlybas ir vedybas. Mažai kas žinojo, kad čia vaidinančios keturios vienos šeimos narės – tai tikros seserys, buvusios Majauskaitės, o jomis susirūpinusi motušė – pati režisierė. Beje, pasirodymas Čičinų scenoje „Rykštei“ buvo gera repeticija, nes kitądien jos, suvalkiečių pakviestos, jau išrūko į Kybartus (Vilkaviškio r.).

Apsikeista dovanėlėmis, pabendrauta prie arbatos puodelio. Draugijos pirmininkė Valerija Lopetienė, pasirodo, taip pat turi teisių į kraštietės titulą – čia ji, buvusi Steponavičiūtė, kadaise lankydavosi kultūros renginiuose, o jos tėtis, subūręs vietos kaimo kapelą, ne kartą šioje scenoje smuikavo. Tad ir įspūdingo paveikslo, sukurto draugijos floristų rankomis, perdavimas dabartinei centro vadovei Loretai Ratautienei buvo itin prasmingas. „Norėtųsi, kad šis kuklus darbelis, pakabintas šiame pastate, dar ilgai mus primintų“, – vylėsi Valerija.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas