20
T, Lap
9 Nauji straipsniai

Kalvarija. Alytus pėsčiomis

Šiandienos Alytaus rotušė primena Kauno Prisikėlimo bažnyčią.

Bendruomenių veikla
Nustatymai

Ona Trečiokienė laiške „Bičiulystei“ pasakoja apie įspūdingą kelionę į Alytų.

Mes, Kalvarijos savivaldybės neįgaliųjų draugijos Sangrūdos seniūnijos nariai, išsikėlėme tikslą susipažinti su regionų sostinėmis. Žemaitijos sostinę Telšius jau aplankėme, dabar nusprendėme nuvažiuoti į Dzūkijos sostinę Alytų. Beveik visi, išgirdę, kur važiuosime, klausė: „O ką jūs ten matysite?“ „Dzievuliau, cik jau, cik jau, – pasakytų dzūkas, išgirdęs tokį klausimą. – Ar jūs galvojat, kad mes cik grybų ir uogų kraštas? Ir tų pacų atvažiuojat pas mus rinkti. Cik jau, cik jau!“ Ir mes iš anksto galime pasakyti, kad Alytus mus sužavėjo puikiu gamtovaizdžiu, o taip pat dzūkų meile savo sostinei. Miestas ir jo apylinkės tvarkomos su racionalia išmone, nebijant naujovių ir nepaminant savo istorinės praeities. Kelionę pradėjome Alytaus kraštotyros muziejuje. Čia pamatėme Alytaus dabartį ir pajutome šio miesto praeities dvasią, nes per karą Alytaus centras buvo visiškai subombarduotas. Pasivaikščioję improvizuotomis prieškario gatvėmis, gido Giedriaus lydimi, išėjome pėsčiomis pasivaikščioti po Alytų. Pirmiausia apžiūrėjome miesto kapinaites, kuriose ilsisi 114 savanorių, tarp jų – Antanas Juozapavičius, pirmasis karininkas, 1919 metais žuvęs kovose už laisvę. O štai ir Rotušės aikštė, kurioje kadaise šurmuliavo turgus. Šiandienos rotušė primena Kauno Prisikėlimo bažnyčią, reikėtų tik baltai nudažyti. Pačiame Alytaus centre – rožynais garsėjantis miesto sodas, čia auga trys vardiniai ąžuolai: 1930 m. Prezidento Antano Smetonos pasodintas, 1933 m. jaunųjų miškininkų Baltijos šalių vienybei skirtas ir 1939 m. dainininko Kipro Petrausko garbei pasodintas. Koks Lietuvos miestas dar turi tokius tris prasmingus ąžuolus?

Giedriaus vedini pasiekėme Laisvės angelo paminklą. Jis turi savo istoriją. Tai trečioji skulptūros versija. Svarbiausia – Laisvės angelas skirtas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Tai ne vienintelis paminklas, skirtas kovotojams už Lietuvos laisvę. Didžiulį įspūdį paliko memorialas ,,Nurimęs varpas“, skirtas tautos rezistencinės kovos ir kovotojų atminimui. Nuostabus kūrinys. Štai ko reikia praeities atminčiai – ramybės. Sako, kad Kėdainiai atsisakė šio memorialo, o kėdainiškiai, pamatę jį Alytuje, labai apgailestavo.

Stebėjomės ir grožėjomės šalia vaikų poeto Anzelmo Matučio memorialinio muziejaus augančiame pušyne žaismingai pabirusiomis medinėmis skulptūromis, kurios sukurtos remiantis poeto kūryba. Tai kas antri metai vykstančio tarptautinio medžio drožėjų simpoziumo dalyvių darbai. Poeto kūrybos dvasia prasmingai įsikūnija šiuose darbuose. Ar galima labiau pagerbti poetą?

Kelionės pabaigoje visi užlipome ant Baltosios rožės tilto. Tai aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas, turintis savo sudėtingą istoriją. Stovint ant tilto, atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio panorama.

,,Tai kų dar pasakysit, pesimistai? Nėr ko pas mus žiūrėt? Cik jau, cik jau!“ – paklaustų dzūkas. O mes sakome: ,,Ačiū, Alytau, ačiū, Dzūkija. Mes dar pas jus sugrįšime.“

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt