12
A, Lap
10 Nauji straipsniai

Kaišiadorys. Aplankė Druskininkus ir Alytų

Kaišiadorių neįgalieji aplankė Alytų ir Druskininkus.

Bendruomenių veikla
Nustatymai

Kaišiadorių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Stanislava Globienė dalijasi įdomios kelionės įspūdžiais.

Kaišiadorių rajono neįgaliųjų draugija gražią rudens dieną išsiruošė į kelionę. 47 vietų Lietuvos neįgaliųjų draugijos autobusu, pritaikytu vežti neįgaliesiems, vykome į Alytų ir Druskininkus.

Alytus – nuostabaus grožio, rudens spalvose paskendęs didingas miestas, jau 1581m. gavęs Magdeburgo teises. Apsilankėme senajame miesto sode, kur dar žydėjo įvairių rūšių rožės. Šis sodas sukurtas po Pirmojo pasaulinio karo pačiame miesto centre – tai pirmasis tuometinis miesto parkas.

Piliakalnio gatvele privažiavome Baltosios rožės tiltą. Tai aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Pravažiavome tūkstantmečio tiltą, tapusį svarbia miesto transporto arterija. Apsilankėme prie paminklo ,,Laisvės angelas“ – tai pagarbos ir atminimo ženklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.

Alytaus parko skverelyje stovi tautos kančių įamžinimo memorialas „Nurimęs varpas“. Šis memorialas skirtas politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti, Dainavos apygardos partizanams ir taip pat 1941 metų birželio 22–28 dienų Lietuvos kariuomenės sukilėliams pagerbti.

Apsilankėme Šv. Angelų Sargų bažnyčioje, kuri pastatyta 1830 m. Šalia bažnyčios kapinaitėse ilsisi 114 savanorių, žuvusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Čia buvo palaidota ir Konstantino Mikalojaus Čiurlionio mama Adelė.

Alytus – šeštas pagal dydį Lietuvos miestas, kuriame gyvena apie 50 tūkst. gyventojų. Tarpukariu Alytus buvo paskelbtas miestu kurortu. O mums gidas papasakojo legendą apie šį miestą: „Labai seniai gyveno kunigaikštis Alyta ir jis įsižiūrėjo vaidilutę Mirgrausėlę. Bet ji buvo vaidilutė ir jie negalėjo susituokti, todėl aukodavo daug aukų dievams, kad atleistų ją nuo vaidilutės pareigų. Tačiau tuo metu nutiko taip, kad kryžiuočiai užpuolė Alytų. Kunigaikštis Alyta išjojo į mūšį ir pamatė, kad alytiškiai nelaimės to mūšio. Tuomet jis sugrįžo ir paslėpė vaidilutę už piliakalnio. Vaidilutė laukė jo grįžtant, o jis mūšyje žuvo. Ji verkė septynias dienas ir septynias naktis, ašarėlės buvo didelės kaip pupos. Dievai, matydami, ko ji taip verkia, tas ašaras pavertė upeliu, o pačią vaidilutę Mirgrausėlę – balandėle, kad ji skrajotų, o jos skausmas nebūtų toks didelis. Žmonės, žinodami, ko ji taip verkia, upelį pavadino Alytupiu, o šalia įsikūrusį miestą – Alytumi.“

Daug pamatę ir sužinoję Alytuje keliavome Druskininkų link. Apsilankėme Grūto parke – tai unikali ekspozicija po atviru dangumi, kur 1989 m. iš Lietuvos miestų ir miestelių suvežti demontuoti sovietmečio paminklai. Tiek ideologizuoto turinio skulptūrų vienoje ekspozicijoje – unikalus reiškinys pasaulyje.

Apsilankėme ir Antano Česnulio sodyboje Naujasodės kaime, ant Ratnyčėlės upelio kranto. Jis yra vienas geriausių Dzūkijos skulptorių. Sodyboje esantys medžio drožiniai ar kompozicijos – tik dalis jo kūrybos. Kieme stovi paties šeimininko suręstas malūnas, kurio keturiuose aukštuose išdėstyta A. Česnulio drožinių ekspozicija. Už malūno – per dešimtmetį įkurtas parkas. Ilgai užsibuvome šioje sodyboje – ėjome nuo vienos skulptūros prie kitos ir vėl grįždavome. Susitikę pakalbinome ir patį sodybos šeimininką, besidarbuojantį prie naujai gimstančios skulptūros.

Atsisveikinę su A. Česnuliu pasukome kurortinio Druskininkų miesto link. Daugelis keliautojų Druskininkų vandens pramogų parke pasinėrė į SPA procedūras, kiti išbandė savo drąsą ir kėlėsi lynais per Nemuną iki Snow arenos, o dar kiti išėjo pasivaikščioti po miestą. Matyti rudenišką Drsukininkų gamtos grožį miela širdžiai.

Grįžome į namus jau gerokai saulei nusileidus. Bet nebuvo matyti nė vieno nuvargusio! Kelionėje pasisėmėme naujų įspūdžių, draugiškai pabendravome.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt