Ona Trečiokienė laiške „Bičiulystei“ rašo apie Kalvarijos savivaldybės neįgaliųjų draugijos Sangrūdos seniūnijos narių kelionę į Tauragę.
Suplanavę kelionę į Tauragę, girdėjome: „Jūs ką, visai jau be galvos? Tokiu oru! Iškepsite!“ Bet mes neiškepėme, nes Tauragė sutiko mus labai svetingai. Saulutė pasislėpė, pūtė lengvas vėjelis ir papurškė šiltas, gaivinantis lietutis. Prie gaivumos prisidėjo ir relaksacija viename iš pilies bokštų. Besikeičiančius vaizdus lydinti muzika suteikė kiekvieno vaizduotei skirtingus suvokimus apie būtį ir nebūtį. Tauragė ne kartą buvo nugrimzdusi į nebūtį, miestas daugelį kartų buvo sunaikintas gaisrų. Klausėmės gidės pasakojimo apie Tauragės istorinę reikšmę, nes čia susikirto tiek Rusijos, tiek Prūsijos interesai, o 1830 metų gruodžio 30 dieną Prūsijos ir Rusijos generolai pasirašė vadinamąją Tauragės konvenciją bendram tikslui prieš Napoleoną. Čia kunkuliavo lietuvių, žydų, vokiečių bendruomenių gyvenimas, tačiau paskutinių dviejų po karo nebeliko, nes Tauragės gyventojai kentėjo nuo masinių deportacijų, emigracijų ir rezidencinių kovų.
Šiandieninė Tauragė – tai šiuolaikiškai besivystantis rajono centras, kuriame liuteronų ir katalikų konfesijų bendruomenės turi savo maldos namus. Pasivaikščiojome Jūros parke, priėjome čia esančią Meilės alėją. Kur eini, ten sutinki istorijos pėdsakus: tai – ir pašto pastatų kompleksas, kuriame 1843 metais lankėsi pats Onorė de Balzakas, ir paminklas Šaulių sąjungos įkūrėjui V. Putvinskiui, šalia – buvę vieni didžiausių Šaulių namų Lietuvoje, kuriuose šiandien įsikūrę Kultūros rūmai. Didelis džiaugsmas tauragiškiams yra Taurų parkas, kuris yra ir didžiausias nuotykių parkas Žemaitijoje. Užkopėme į Pagramančio piliakalnį, pasižvalgėme po vaizdingas Pagramančio regioninio parko apylinkes. Arčiau susipažinti mums reikės dar vienos kelionės.
Grįždami į mieląją Sangrūdą, esančią pasienyje su Lenkija, dar sustojome ties Tauragės žydų žudynių vieta. 1941 metais čia buvo visiškai sunaikinta Tauragės žydų bendruomenė. Šiai liūdnai atminčiai atminti stovi rudo granito paminklas su užrašu jidiš ir lietuvių kalbomis.
Važiuojant namo smarkiai lijo. Tai nebuvo verkiantis dangus, tai buvo gyvenimo gaiva, kurioje gausu įvairių spalvų, nudažančių mūsų gyvenimą džiaugsmo, skausmo ir tikėjimo atspalviais.
