Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės pavaduotoja Irena Vilniuvienė dalijasi išvykos į Telšius įspūdžiais.
Grupė Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijos narių aplankė Žemaitijos sostinę Telšius. Turizmo centre mus pasitiko du gidai, kurie padalino ekskursijos dalyvius į dvi grupes ir pradėjome pažintį su vis dar gražėjančiais Telšiais. Nustebino mažosios architektūros objektų gausa. Kai kas bandė pasimatuoti „Meškos pėdą“, ieškojome „žydukų“ medalių, kurie „įleisti“ pastatų plytose, ir trynėme jiems nosis (sakoma, kad tai gali atnešti pinigų ir išminties). Susipažinome su Telšių žydų istorija. Sustojome prie „Žemaitijos gaublio“, prie garsaus šulinio, pamatėme „Lietuvių skaliką“. Sužinojome, kad skalikų veislė buvo beišnykstanti ir kad ją atkūrė telšiškis Z. Goštautas. Apžiūrėjome ir rūpestingumą simbolizuojančią skulptūrą – „Meškinas su savo ir žmonių vaikais – našlaičiais“. Sako, kad meškinas pildo visų norus, jei paglostysi jo nosį (pabandėme tai padaryti). Apsilankėme ir prie Insulos kalvos, prie Žemaičių žemės sienos su meninėmis plokštėmis, kuriose įamžinti svarbiausi Žemaitijos įvykiai. Aplankėme didingą Antano Paduviečio katedrą, požemius.
Paskui važiavome apžiūrėti Žemaitijos kaimo ekspozicijos. Ekskursijos dalyvių dėmesį traukė ne tik senovę primenantys pastatai, bet ir įvairių gyvulių gausa.
Po ekskursijos Pakapių kaime įsikūrusioje sodyboje mūsų jau laukė jos šeimininkė Gražina. Žemaitiškų tradicijų ir kulinarinio paveldo puoselėjimas yra neatskiriama sodybos gyvenimo dalis. Buvome iš anksto sutarę, kad norime dalyvauti žemaitiškų valgių edukacijoje ir degustacijoje. Daugeliui ekskursijos dalyvių ne tik patiekalų skonis, bet ir jų pavadinimai skambėjo keistai – cibulynė asocijavosi su cepelinais. Sodybos šeimininkė papasakojo, kaip gaminami žemaitiški patiekalai, paaiškino, kaip juos valgyti. Papietavę, pasigrožėję sodybos parku, grįžome namo.
